Gegužės 3 d. rytas prasidėjo 7 val. su sūnumi Ąžuolu. Prasimalėme iki 12 val.: nuskynėme mamai gėlių (Mamų diena), padarėm valgyti ir tada gimė žygio idėja. Žmona su mažium nusprendė išvažiuoti savo reikalais. Cinkt! Turiu kokias 6 val. laisvesnio laiko! KUR?!! Įsijungiu interneto paieškas ir po 5 minučių jau aišku, kad kaire Neries puse, link Drąseikių, nesu per daug šniukštinėjęs. Galima, jei tik objektų rasčiau.
Jų radau visai nemažai, nors lyg ir nesakė daug savo pavadinimais. Pogrindžio spaustuvė AB, Lantainių (Lentainių) piliakalnis, Lapių archeologinė dvarvietė, Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Gaidelių akmuo – didžiausias upių akmenukas, Drąseikių karjeras ir Stavidvario atodanga. Iškart sakau, kad labai kažko WOW nesitikėjau, bet žinojau, kad mintis prablaškysiu. Žygis – visada gera idėja! Visgi klydau, paneriai suteikė atokvėpį ir nepamirštamų vaizdų.
NEPASITIKĖKIT NAVIGACIJA PER DAUG. Pirmas klausimas prieš žygį – ar pavyks eiti Neries krantu daugiausiai laiko? Google maps faktas nelabai rodė galimybes tai daryti. Nepaisant to, 80 proc. kelio buvo galima įveikti pakrante, o sugrįžimus į gyvenvietes lėmė: objektai kitoje kelio pusėje, apsilankymas parduotuvėje bei nenoras kirsti privačių valdų. Nors buvo ir taip, bet ėjau visiškai šalia kranto, o pasisveikinus su šeimininkais, viskas buvo tvarkoje. Pakrantė ganėtinai sausa, tad su žygio batais eisite ramiai. Tarp smilgų ir peršokamų pelkių, upelių.
Žygio atstumas nuo Kauno (Eigulių) – 30 km, tačiau aš mėgstu nusukti nuo kelio, papildomai paeiti, tad galima susisukti nuėjus 23-26 km.(Jei kas parveža iš finišo vietos). Finišo vieta – Stavidvario atodanga. Jei kyla klausimas, ar patogu dviračiu nuvykti, net nežinau, nes vietomis yra šalia takeliai, vietomis turi važiuoti arba plentu, arba žvyruota dalimi.
1 objektas – Vytauto ir Birutės Andziulių tvirtovė. Visiškai netirštinant spalvų. 1979 m. spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo sodyboje, po namu iškastame požemyje, įrengė slaptą spaustuvę. Joje sovietmečiu spausdino patriotinio ir religinio turinio leidinius. Jam talkino Juozas Bacevičius. Po pavadinimu AB užšifruotos autorių pavardės. Spaustuvės aktyvaus darbo laikas 1980–1990 m. Kaip patys autoriai yra kalbėję vestoje ekskursijoje, niekas nesitikėjo, kad pavyks išsilaikyti daugiau nei 4-5 metus.
Per visą laikotarpį išspausdinti ir išplatinti 23 pavadinimų draudžiami patriotinio ir religinio turinio leidiniai, kurių bendras tiražas – 138 000 egzempliorių.Pirmoji šioje spaustuvėje išleista knygelė – vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis”. Vėliau buvo leidžiami Juozo Urbšio prisiminimai, Adolfo Damušio studija apie sovietinį genocidą, poetų Juozo Gražulio, Roberto Grigo (Rasūno), Kęstučio Genio kūryba, kiti leidiniai. 2008 m. pogrindžio spaustuvė „ab” įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą.
Šiandien man nepavyko užeiti į buvusią slaptą spaustuvę po šiltnamiu, nes karantino sąlygos. Visgi, po visų virusų, rekomenduoju labai užsukti ir paklausyti Birutės Andziulienės pasakojimo ir pamatyti vietą, kurioje buvo sukurta drąsių žmonių istorija sovietiniais metais. Sutikti keliautojai patvirtino, kad ekskursijos vis dar vedamos.
2 objektas – Lantainių (Lentainių) piliakalnis. Iš jo tai nieko nesitikėjau. Turėjo būti sustojimas pailsėti, kitaip tariant pliusiukas. Nieko įdomaus nepasirodė ir atėjus Radikius. Iš apačios toks įspūdžio nekuriantis. Tačiau – 30 m iš aukštai daro savo darbą. Ant piliakalnio yra ir suoliukai keliose vietose. Sutikau kelias šeimas, kurie mėgavosi vaizdu kartu su manimi. Manau, kad daugelis nelankę šios vaizdingos panoramos. O verta.
Istorinis kontekstas.
Lentainių (Lantainių) piliakalnis su gyvenviete, minimas ir Kleboniškio ar Pekelkos vardais. Datuojamas I tūkst. pab. – II tūkst. pr.. 1911 m. piliakalnį tyrinėjo Liudvikas Kšivickis, tačiau jame nieko nerado. O čia tai juokiaus. Patį kalną apardė 1915 m. aikštelės viduryje pastatytas betoninis bunkeris, kuriam užpilti panaudota šiaurės vakarinio pylimo žemė (nukastas beveik visas pylimas), o pačioje aikštelėje dabar styro 4 m aukščio kauburys. Aikštelė dirvonuoja, joje auga kelios pušys, pietinis šlaitas nukirstas, šiauriniame šlaite – krūmai. 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.
3 objektas mano kelyje – Smiltynai, kopos, Smiltynų miško parkas. Šio nebuvau įsitraukęs, bet einant šalia kelio nuo Radinių, patraukė akį iškart smėlio kopa. Toks net gi kalniukas, nuo kurio galima čiuožti su vaikais. Šalia ir miškas, o poros šimtų metrų upės kryptimi – Smiltynų parkas. Įrengti geri mediniai takeliai su suoliukais ir medinėmis skulptūromis. Tik jų reikšmės neišgavau. Išlindę iš miškelio – rasit žirgyną visai šalie Neries. Nuo ten grįžau keliauti su upe. Vistiek top’as buvo – susitikimas su Juodąja Meleta. Turistams šimtą kartų jos įrašytą balsą leidau, bet vis nesutikdavau miške, šiandien per 5 metrus pasilabinom. Iškart matosi tas raudonas viršugalvis ir nenustygstantis paukštukas.
4 objektas – link Lapių archeologinės dvarvietės. Priėjus miestelį ir pasukus į kairę – kalnan. Iškart akis užkliuvo už nuostabaus grožio medžių alėjos kairėje pusėje. Siaura vienam ar dviem žmonėm prasilenkt leidžiasi alėja, tačiau sužaliavusi atrodo magiškai.
Kylam į kalnelį, kur Lapių dvarvietės griuvėsiai. Vietinė legenda: dvare gyvenę 3 broliai kalvinai. Nuo rūmų į bažnyčią broliai buvo nutiesę geležinį tiltą, kuriuo važiuodavę į bažnyčią, pasikinkę MEŠKAS. Kažkaip nors linksmai skamba, bet nesistebėčiau tokiu dalyku. Faktų rinkinys apie dvarą: 1591 m. priklausė Krokuvos kaštelionui S. Bonarui. 1620 m. dvaras – jau Valatkevičių nuosavybė. Visų savininkų ir giminių nerašysiu. Jie nieko nepasakoja. Rūmai buvo sugriauti per 1655–1661 m. karą su Rusija ir Švedija ir jau nebeatstatyti. Įdomi detalė, kad Tarpukariu Lapių dvarą įsigijo Kauno burmistras, paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos premjeras Antanas Merkys. Šiandien jie atrodo visai išvaizdžiai, o šalia stūkso paskutinis dvaro savininkas Antanas M.
6 objektas ar objektai, kurių nerasi navigacijoje – pelkės šalia Neries. Jei stengsitės eiti daugiausia prie vandens – tai labai neužsižiopsokit, nes man vienas iš atbulinių ėjimų vos nesibaigė pelkės pabučiavimu. Neįkritau, tai ir nuotrauka apačioje 😉
Palikus Lapes lieka keletas kilometrų iki Drąseikių ir Stavidvario. Vieną objektą praleidau specialiai – Lepšiškių piliakalnį Batareika. Piliakalnis apaugęs krūmais, pylimas nukirstas, jo išorinėje pusėje įrengtas sandėliukas-rūsys. Užlipę pamatysit Karmėlavą. Sakoma, –kad nuo šios vietos puikiai matosi, kaip Kauno oro uoste kyla ir leidžiasi lėktuvai. Neišbandžiau. Gal jums pasiseks po karantino 😉
Buvo likę du man įdomūs objektai – upinis akmuo ir atodanga. Abu nenuvylė. Pirmasis – Gaidelių akmuo, dar vadinamas didžiausiu upiniu. Jo išmatavimai – 5×4,1×4,5 m. Manoma, kad „Gaideliu” jį imti vadinti, nes
senais laikais dešiniajame Neries krante gyvenęs žmogus, kuris laikydavęs daug gaidžių. Gaidžiai labai pešdavosi ir, bėgdami vienas nuo kito, užskrisdavo net ant akmens, kuris gulėjo Neries upėje. Žmonės pravardžiuodami sakydavo: „Ir vėl gaidelis”.
Tačiau už šį akmenį daug įspūdingesnis yra Drąseikių karjeras, kurio niekada taip ir nebuvau apėjęs viso. O šiandien pavyko. Toks mini kurortas. Tik išėjus iš Masteikių miškų, pasitinka siauroji dalis, kuri išsiplečia einant šalia jo. Įspūdis ir puikios nuotraukos garantuotos. Privažiavimas iš abiejų pusių galimas su automobiliu.
Finišas – Jo Didenybė Stavidvario (Drąseikių atodanga). Kirtęs paskutinį mišką ir pamirksėjęs stirnai (realiai sutikau), užlipau ir supratau, kodėl buvo verta 28 km eiti. Atodanga tęsiasi palei dešiniąją Neries pakrantę daugiau kaip 200 m. Jos aukščiausioji dalis siekia 30,2 m.
Istorinis kampas: aplinkoje rasta akmens amžiaus stovyklų pėdsakų bei neolito dirbinių – strėlių antgalių, rėžtukų, gremžtukų.
Atvirai per daug nesitikėjau iš šios Neries pusės. Bet leiskite man klysti! Taip ir galima pabaigti – žygis visada yra gera idėja. Atradimai jame susiras tave!
