Pirmiausia gimė idėja pasivažinėti dviračiu, nes seniai buvau ištraukęs, reikėjo patikrinti ar Giant’as vis dar rieda kokybiškai. 9 metai su manimi. Kadangi keliauti mėgstu nemažai, iškart nutariau susidaryti įdomų maršrutą. Gal į Raseinių pusę? Man tas kraštas buvo pažįstamas, bet tikrai ne visas. Gavosi apie 88 km Kaunas (Eiguliai)-Maironio tėviškė (Bernotai). Šiame įraše pasidalinsiu apžvalga, ką pavyko pasiimti iš šios dienos: lankytini objektai, trasa, iššūkiai joje, atradimai.
Trasai susikurti įsijungiau google maps ir pasirinkau pėščiojo kategoriją. Sumetė maršrutą, kuris man iškart tiko, nes pravažiuotinos vietos žadėjo gražų kraštovaizdį ir plentą.
Trasa: Eiguliai-Vilijampolė-Raudondvaris-Vilkija-Čekiškė-Gėluva-Ariogala-Betygala-Berteškiai- Bernotai-Pasandravys. Kaip minėjau, visa trasa pasitaikė plentu, jo kelkraščiu. Jei miestelių zonose dar užvažiuodavau ant dviračių takų, bet jų nepasitaikė daug, didžioji dalis maršruto bus plentu. Visgi jaučiausi gana saugiai, vairuotojai į mane reagavo gerai, nesulaukiau nei jo pyptelėjimo per visą kelionę. Gal gerai elgiuosi kelyje su dviračiu (vis galvodavau). Patys įsivertinkit, ar nebus diskomfortas rinktis tokio tipo kelionę.
Pagrindiniai iššūkiai šioje trasoje bus kalvotas kelias ir vėjas. Pirmas patarimas – pasirinkite, kuo mažiau vėjuotą dieną. Meteo.lt padės. Man lekiant su 5 m/s buvo papildomas pasipriešinimas. Juokingas momentas – kai jau lyg tai turėtum riedėti nuo kalvos, o vėjas taip stipriai pučia, kad dar turi paminti nusileidimui. Bendrai paėmus kalvočiau bus kelyje iki Čekiškės (apie 50 km), vėliau įvažiavus į Raseinių r. jau buvo lygiau ir vėjas gal kiek aprimo vakare. Nesu velomanas, bet manau, kad trasa nėra iš lengviausių.
Patarimas nr. 2. Išvažiuokite anksti ryte. Pats išvykau apie 15 val. Stokodamas laiko, dariau mažai sustojimų, privalėjau palaikyti tempą, kad nuvykčiau iki finišo dar nesutemus. Tuo pačiu praleidau dalį objektų (gavau antrą dieną su mašiniuku palėkti, kad pažinimas būtų patirtas pilnai). Vykstant nuo ryto numinsite daugiau km, jei norėsite papildomus objektus aplankyti, ir ramesnis tempas bus malonesniu kompanionu. Įveikiau trasą per 6,5 val. ir buvau ganėtinai pavargęs. Kitą kartą rinkčiausi ramesnį tempą.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta anksčiau, į kuprinę geriausia įsidėti tik vandens pakankamai (2-3 l pagal savo organizmą, daugiau vežti neapsimoka, pakeliui bus šaltinių pasipildyti), o maisto kažkiek valgymui, vietinėje parduotuvėse pasipildant irgi bus galimybė. Kuprinę tvirtinkit prie dviračio, o ant nugaros laikymas ilgesnėje kelionėje taps dirgikliu – pavargsit greičiau. Mano nugara stipri – pirmus 55 km vežiausi ant jos, tačiau kelionė žymiai palengvėjo, kai padėjau ant dviračio korpuso.
OKelionė pradžia. Laikau, kad ji neprasidėjo, kol neišvažiavau iš Kauno ir Raudondvario. Mieste, dviračių takai, apšildydamas raumenis įsiminiau. Išvykdami iš Kauno, jei ar nesate susipažinę su Kauno geto istorija, labai siūlau susirasti Kauno geto vartų instaliaciją, Ješibotą, buvusio geto tilto vietą ar Romos Kalantos buvusius namus (dabar ten padarytas mažytis skverelis).
Objektas, kur galite sustoti ar susimąstyti. Nežinau, ar esate pagalvoję, kodėl tiltas į Raudondvarį per Nevėžio upę turi Kazio Veverskio vardą. Atsakymą galite rasti panaršę generolo biografiją arba važiuodami ir dar prieš tiltą pasukę akį į dešinę, kur pamatysite užrašą Kazio Veverskio žūties vieta. Karininkas veždamas nelegalią spaudą 1944 m. gruodžio 28 d. žuvo pasaloje prie senojo tilto. Jo kūnas buvo rastas griovyje. Po poros parų, naktį, motina Uršulė Veverskienė slapta, padedant zakristijonui, palaidojo sūnų anapus Raudondvario kapinių tvoros, prie šlaite augusios tuopos. Šiandien jis ilsisi Petrašiūnų kapinėse.
Vykdami tiltu ar dar prieš išvažiuodami iš Kauno, pakelkite akis – bažnyčios bokštai gražiausiai atsiveria iš ten.
Tame tarpe tarp Raudondvario ir Vilkijos mane pasitiko laukai ir pievos, kurios šiuo metu laiku ypatingai ryškiai spindi. Rapsai tai išvis paverčia kone pasakų kraštu, kai norisi lipti nuo dviračio ir pasivaikščioti dirvoje. Tuos 15 km stebėjau Lietuvos grožį ir džiaugiausi solo dviračiu žygiu. Buvau su savimi. Tikriausiai vienas iš didžiausių privalumų tokio tipo žygyje. Apmąstymai nejučia įsijungia. Apie juos vėliau.
Pagaliau išvykta iš miesto triukšmo. Vilkijoje dariau pirmąjį 3 minučių sustojimą. Šioje dalyje visa trasa gana patogiai važiuosit plento kraštuku. Transporto judėjimas nebuvo toks intensyvus (apie 16 val.). Pirmasis vertas dėmesio sustojimas turėtų būti daromas Vilkų mieste. Vilkijos apžvalgos aikštelė, parkas, Antano ir Jono Juškų etnografinis muziejus yra verti jūsų dėmesio. Pasimojuosit su Nemunu, parke pavalgysit, jei reikia (nors norint įveikti trasą – rekomenduoju nedaryti per daug poilsio stotelių). Brolių Juškų muziejaus tikrai nepraleiskit. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Neaišku, ar muziejininkai bus (galite paskambinti iš anksto, geriausia rinktis ne šiai kelionei, atskirai atvykite), bet ir kiemas savaip žavus etnografiniais ornamentais, skulptūrėlėmis, išdidžiai iškelta Lietuvos vėliava. Labai ryški sodyba!
Įdomesni Antano Juškos (1819-1880) gyvenimo epizodai. Ne tik užrašinėjo lietuvių kalbą XIX a.
Yra pasakojama, kaip kunigas sumanė išprašyti moterų, kad jos jam padainuotų. Pasakojama, kad, sutaupęs pinigų, A. Juška nuvažiavo į Kauną ir nupirko ypatingą, siuvinėtą skarą. Po mišių bažnyčioje parodė skarą ir pranešė, kad ta skara atiteks tai, kuri padainuos daugiausia dainų, kurios kasa bus ilgiausia ir kuri paruoš skaniausią, bet pigiausią patiekalą. 200 moterų ir merginų užsimanė skaros! Kunigas jas suskirstė pagal kaimus ir tada klausė dainų. Ar tai tik nebus pirmasis dainų konkursas? Pamenu žodžius iš vietos muziejininkės. Skarą laimėjo jauniausia iš dalyvių, kuri pagamino ir įmantrų patiekalą: kunigui tai priminė vištieną. Nors viso labo tai buvo žvirbliena. Tik gerai pagaminta.
Kita įdomi istorija, susijusi su broliais Juškomis, yra laivas „Titanikas“ ir juo plaukęs lietuvis kunigas. Paaiškėjo, kad į Ameriką plaukusiame laive tarp keleivių buvo kunigas Montvila, jis gabeno Juškų knygą, kurią norėjo išleisti Amerikoje už išeivių aukas. Laivas, deja, nuskendo, tačiau po daugybės metų atrastame lagamine buvo rasta kunigo gabenta Juškų parengta knyga.
Brolių Juškų etnografinė sodyba
Ok ok ok. Nuotraukas įkėliau iš savo ankstesnės kelionės pro Vilkiją. Šioje žygio trasoje man buvo svarbu judėti mobiliai. Atsigėręs vandens, išlėkiau iki Čekiškės, kur turėjo būti pirmas pavalgymo taškas. Mano tikroji kelionė yra į Raseinių kraštą. Iki Čekiškės norėjosi numinti, kuo greičiau, nes toje dalyje (apie 14,6 km) nelabai ką buvau susiplanavęs pamatyti. Kelias iki maistalaikio!
Apie pačią atkarpą nėra daug ko plėstis, nebent, kad nusukus nuo pagrindinio, 141 kelio, sumažėjo transporto. O tada Čekiškė ir valgydamas prisiminiau istoriją apie senus vokiečius, kurie man paaugliui darydavo įspūdį, keliaudami po Mažąją Lietuvą po savo ar tėvų vaikystės vietas. Kol aš tikėtina raviu kažką Kūgelių kaime, kieme atsiranda keistai šnekantis senas žmogus. Mama išverčia. Jie tyrinėdavo savo giminės istoriją ant dviračio, atvykę iš Vokietijos, su didžiausiom kuprinėm numindavo šimtus km, kaip man tada atrodė buvo WOW.
Vilko vaikai. Reiktų paminėti, kad jų tėvai buvo tie, kuriems buvo nelemta gyventi gimtoje žemėje. Rytprūsiai po II Pasaulinio karo buvo verčiami rusišku kraštu, o senieji prūsai ar vokiečiai priverčiami ar savo noru palikti kraštą. Kartais vaikai, turiu omeny nuo mažiausių iki didžiausių, eidavo į Lietuvą ieškoti geresnio gyvenimo ir maisto. Dauguma jų žuvo keliaudami, kai kurie prisiglaudė lietuvių šeimose, kai kuriems nusišypsojo laimė ir jie po klajonių grįžo pas tėvus. Baigiau kažkaip liūdnai, bet vilko vaikų tema viena įdomiausių. Tuo pačiu siūlau paskaityti Ruth Kibelka knygą Vilko vaikai. Patirsite pasakojimą.
Ok, 50 km turim ir važiuojame toliau. Kaip sunkiai atsistojau po kokių 12 minučių poilsio. Matyt, nereikėjo tiek ilgai sėdėti. 50-55 km buvo tokie so so. Vėjas vis dar pučia kaip pasiutęs ir jau žinau, ką reiškia su vėjeliu važiuoti. Kažkaip kuprinė ant pečių spausti pradėjo ir tik Gynevės užtvanka privertė nusišypsoti. Du veiksniai – kuprinę užsidėjau ant rėmo ir pečiai atsigavo ir tikras malonus akiai vandens telkinys. Po jo, viliausi, kad kalvų sumažės. Realiai ir mažėjo Raseinių r. pasiekus.
Ne trasos nuokrypis. Įdomus istorinis objektas. Dviračiu nekeliavau ten, bet nuvykau kitą dieną, nes tikrai įdomiai ir vykusiai paruošta vieta lankymui. Dviračiu kainuotų papildomus 8,4 km, kurie yra per daug. Nebent nustebinkit mane.
Ką rasit? Daugėliškių miške esantis Prisikėlimo apygardos partizanų štabo bunkeris, kurį nuvykę rasit pirmiausia. Nuvažiuoti galima iki pat stendo ir aikštelės nuo kurios miško tašku iki bunkerio vietos reikia eiti. Pralinksmino labai tvarkingas medinis tualetas miške. Ačiū, nes kartais ir miške užsinori ir kas pagalvojo, yra gudrus.
Nuėjus į vietą. Ten plevėsuoja Lietuvos trispalvė, yra paminklas partizanams. Daugėliškių miške įrengtas LLKS štabo bunkeris priklausė Maironio rinktinei. Įkurtas ne kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, bet kaip susitikimams skirtas LLKS štabo bunkeris. 1950 m. liepos 21 d. LLKS štabo bunkeryje šeši partizanai susirinko paskutinį kartą. Liepos 22 d. NKVD operacijos metu bunkeris buvo sunaikintas kartu drauge su ten buvusiais partizanais.
Nuo ten toliau galite eiti pažintiniu taku (apie 1 km) iki Antano Jaugelio-Urbšio būrio partizanų žuvimo vietos. Tuo tarpu jums pateikiama partizaninio karo istorija ir svarbiausi vadai stenduose kas 30 m. Įdomi detalė, kad toje vietoje rastas ir partizanų archyvas, dar visai neseniai.
Asmeniškai įdomi istorijos, kaip būsimam istorijos mokytojui.
Ariogalos gimnazijos jaunieji šauliai ir jų vadovas istorijos mokytojas Andrius Bautronis 2014 m. lapkričio 5 d. tvarkydami atstatyto Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos štabo bunkerio aplinką rado unikalų radinį – traukdami šakas šalia kelmo pamatė metalinį konteinerį. Pro konteineryje esantį plyšį matėsi, kad jame yra laikraščių ir popierių liekanų. Paaiškėjo, kad tai šovinių dėžė, kuri panaudota kaip dokumentų saugykla-archyvas. Visiškai netikėtai, tvarkant bunkerio aplinką ir ruošiant vietovę pažintiniam takui buvo rastas dar vienas archyvas su dokumentais. Archyvą sudarė daugiau nei 400 atskirų dokumentų, kurie datuojami 1948 – 1950 metais.
Rastas archyvas buvo šioje vietoje 
Sugrįžkime į mūsų trasą, nes šiaip turėjome važiuoti link Ariogalos pro Gėluvą. Gėluvoje yra XVII a. Lietuvos kalvinistų didikų-Kenstartų šeimos dvaro likučiai, bet tik dėl įdomumo. Nerasite kažko wow. Prasichekinau ir toliau vykstu.
O Ariogala yra perlas. Atsivers žalumos. Pirmiausia į dainų slėnį ieškoti kabančio tilto. Kam jie nepatinka? Visada užsuku ir pereinu, jei tik apylinkėje yra. Dar pakeliui sutiksite ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Ši dvibokštė tarpukario mūrinukė irgi turi legendą iš Vytauto laikų – pagal ją, pastatė Vytautas dėl sėkmės mūšiuose, o gal dėl žemaičių krikšto? (1416 m.).
Sustoti Ariogaloje verta ne kartą. Varome į kapines. Taip, taip. Kodėl? Čia 1850 m. Plembergo dvaro savininko Stasio Daugirdo pastatyta mūro koplyčia. Joje ilsisi Daugirdų giminės nariai. Vienas iš jų – Tadas Daugirdas (1852–1919 ), archeologas, etnografas, kraštotyrininkas, dailininkas, rašytojas, Kauno miesto muziejaus kūrėjas. Sakoma, kad būtent T. Daugirdas įtikino J.Basanavičių Lietuvos vėliavą papuošti geltona spalva.
Šiek tiek paėjus ir nusileidus žemyn rasite Partizanų koplytėlę. 1991 m. atidengta koplytėlė Ariogalos valsčiuje gimusių, kovojusių ir žuvusių partizanų atminimui. Autorius V. Smitrius. Šalia koplytėlės stovi koplytstulpis partizanų būrio vado Jono Kostyros žuvusio lageryje atminimui. Pažvelgus žemyn šlaitu matyti 53 balti betoniniai kryželiai žymintys 1990 m. perlaidotus Ariogalos apylinkėse žuvusius partizanus.
Šioje vietoje vaizdas nuostabiai atsiveria. Čia geriau nei netoliese pažymėtoje regykloje.
Išvažiuojant iš Ariogalos puiki proga pasipildyti vandens prieš nusukimą į Betygalą. Pervažiuojate tiltą per Dubysą ir iškart matosi Marijos ašarų šaltinis. Jis čia atsidūrė 1936 m., tiesiant Žemaičių plentą, buvo sutvarkyta šaltinio aplinka, padarytas nedidelis baseinėlis. Dešiniau ir Gediminaičių stulpai, kur koks selfis gali gautis neblogas. Nedariau, bet gal jūs? Vandens turit, tada grįžtam link sankryžos, kur pasukam į Betygalą. Būtų 20 km iki tikslo, jei niekur nenusuktume, bet nusuksime.
Betygalos piliakalniai yra privalomas nusukimas, nes jie įspūdingi. Apeisite Alkos kalną ir Betygalos I piliakalnį, o nuo viršūnių žavėsitės apylinkėmis: žaliomis giriomis ir kalvotomis vietovėmis bei Betygalos gyvenviete. Yra vietų prisėsti atsikvėpti ir jau galvoti apie finišo tiesiąją ir visai nesvarbu kelintu amžiumi datuojami kalniukai. Reiktų paminėti, kad Raseinių krašte Ročiškės piliakalnis atveria visą Dubysos slėnį geriausiai. Būtų ir šioje trasoje, bet 10 km yra stabdis didelis.
Laikas aplankyti Betygalą ir Vytautą, reguliuojantį eismą miestelio širdyje. Pasirinkę sukti į miestelio aikštę iškart susitiksit akis į akį su puošmena – tarpukariu statyta, V. Dubeneckio projektuota, neobarokinio stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. Reiktų paminėti, kad Betygaloje galite pradėti naująjį pažintinį taką Maironio kelias padubysiu ar iš kitos pusės – Kybartėliuose (13 km į vieną pusę). Tik gal ne šiandien.
Kitas objektas nėra rekomenduotinas dviračių žygio trasoje. Susidaro nusukimas apie 6 km pirmyn atgal. Tačiau ši dvarvietė visai įdomi stotelė kažkada važiuojant pro Raseinių kraštą. Tuo labiau, kad kelis link objekto – žvyrkelis.
Burbiškių dvaras. Išlikę ir užkonservuoti klasicistinio stiliaus dvaro rūmai, du iš trijų ūkinių pastatų, parko fragmentai, dvaro kapinaitės. Dvaras minimas dar 1672 metais, kai jį valdė Kristupas Tarvydas. Vėliau, XVIII a., dvaras atiteko Burboms, o nuo 1771 m. valdė Adomas ir Liudvika Daugirdai. Dvaro teritorijoje yra apleistų tvenkinių ir vienišas briedis laukiantis turisto nuotraukai. Senuosius laikus primena akmeninių pastatų likučiai. 1994 m. dvarą įsigijęs savininkas neįvertino savo galimybių, kai žadėjo prižiūrėti. Visgi užsukit prasieiti, turi šarmo šie statiniai.
Minant pro Berteškius. Būtina pereiti per medinį tiltą, kuris išoriškai atrodo nesaugus, bet laipiojant jautiesi užtikrintai. Jo formos netipinės, o atsistojus viduryje atsiveria gražus vaizdinys į Berteškių tvenkinį. Nusukimas minimalus, o gera emocija garantuota.
7 km iki tikslo – Maironio tėviškių – Bernotų ir Pasandravio.
Jo Didenybė Maironio gimtinė tarp dviejų kaimų. Pasitinka ramybe ir šiuolaikiškais sprendimais lankytojui.
✅ Abi sodybas jungia įspūdingo grožio medžių alėja (1,1km) – kuria jaukiai pasivaikščiosit, yra suoliukai ir supynės. Pakeliui dar kirsite du tiltukus per aprašomus Maironio įkvėpėjus – Sandravos ir Luknės upelius. Sakoma, kad pagrindinis alėjos akcentas daugiau nei 155 ąžuolai, sodinti kultūros žmonių ir giminaičių, norint pagerbti autorių.
.
✅ Įdomybės. Bernotuose rasite metalinę konstrukciją – Maironio tėvų namus, kurie skamba esant dideliam vėjui. Nemeluosiu, gyvai niekada nepavyko išgirsti. Metaliniai strypai kuria muziką! Kaip skamba rasit alio, raseiniai facebooke. Magija! 😍
Taip pat veikia muziejukas senajame Maironio sesers name, laukia stovi interaktyvus stendas.
✅ Pasandravyje [nueikit iš Bernotų alėja, nevažiuokit] išlikę senosios sodybos pamatai, kurie šalia upelio matyti geriausiai. Tuo pačiu pasitinka dar viena namų imitacija metalo pavidalu. Čia praėjo pirmieji keli Maironio augimo ir formavimosi metai. Įdomiausia dalis, kurios tikriausiai nepastebėtume, jei neatidarytumėt šulinio dangčio. Ten kalbama Maironio žodžiais. Nepraleiskit!
Reziumuojant dviračių žygį: įsivertinkite savo galimybes prieš pasirenkant, bet manau, kad tai gali tapti gera pramoga ir pažinimu, nes Raseinių kraštas turi daugybę įstabių gamtos ir architektūros objektų. Šiemet irgi yra pristatoma nemažai naujovių. Atrask Raseiniai komanda dirba intensyviai!
Mano moto solo žygyje. Lieku su savimi ir gaunu begalę laiko prasivalymui galvos ir pasvertam savęs išbandymui. Pamąstymui ne tik apie kasdienybę, bet ir kitokiam vietų patyrimui. Lieka mažai dirgiklių, o raumenų nuovargį kompensuoja pamatyti vaizdai. Kartais nejučia sugrįžta senos istorijos, ar prisiminimai. Po tokio žygio lieku ramesnis ir šviežesnis. Rengsiu dar ne vieną solo žygį.