Kaip sakydavau turistams – Kaunas yra gatvės piešinių miestas! Šiandien jau neabejotinai. Hashtag’as #Kaunastic puikiai tinka apibūdinti šiuos meno kūrinius.
Šiandien šokau ant dviračio ir aplankiau kone visus, praleidau tik kokius 5. Iš viso Kaune rastumėtume daugiau nei 50 jų. Pastatai, sienos, kitus elementai, kurie tik puošia aplinką. Aplankyti juos prireikė numinti 48 km, tikėtina dar pora kilometrų būtų prisidėję, jei būčiau paėmęs visus. Vienaip ar kitaip, nuo šiandien esu lankęs ir pamatęs visus gatvės piešinius Kaune. Apie juos šiek tiek plačiau.
1. Arčiausiai mano namų esantis Gyva Grafika darbas „Vaikai ir knygos“. 2017 m. Kampo g. 7A. Pradedam kelionę!
Autoriai atsiliepia apie patį darbą:
Nėra geresnio pagrindo piešiniui kaip natūralus, laiko išpieštas paviršius. Vienas jautresnių mūsų priėjimų prie gatvės meno. Piešinys yra „KOPA“ spaustuvės vidiniame kiemelyje ant seno ir daug istorijų mačiusio pastato.
Man gražiausiai šis darbas atrodo vakare, kai sutemsta ir apšviestas šviesų atrodo kaip iš pasakos!
2. Linas Kaziulionis. KTU studentų miestelio puošmena – „Dadaistinė Mona Liza XXI amžiuje“. 2016 m. Studentų g. 71.
Kūrinys apima „Monos Lizos” fragmentus bei matematinių uždavinių derinį. Piešinys papildytas ir technologiniais sprendimais. Šis kūrinys nutapytas, išgaunant 3D efektą, KTU Moną Lizą puošia specialūs akiniai, pagaminti iš apšvietimo sistemos vamzdelių. Išsprendus įvairius matematinius uždavinius, suteikiama galimybė mobiliuoju telefonu pasirinkti ir pakeisti Monos Lizos akinių spalvą.
Ketvirtasis bendrabutis turi ant galinės sienos turi žavingą niuansą, kuri rasti nėra lengva. Jei vyksit su automobiliu, tai važiuokite iki gatvės galo ir ten slėpsis ant paskutiniojo pastato.
3. Tadas Šimkus. „Dialogas“. 2016 m. Taikos pr. 51.
Tai kone prasmingiausias gatvės piešinys mieste!
Šį ryškų bendruomenės piešinį „Dialogas“ pamačiau, kai ėjau kalbėtis su Kauno Vyturio gimnazijos vadovais. Tiek pastatas nudžiugino, tiek administracija buvo labai maloni. Esu įsitikinęs, kad vadovai atspindi ir bendruomenės vertybes ir veiksmus. Nenuostabu, kad jie ėmėsi tokios formos projekto.
Ant seno sovietinio pastato sienos prireikė įnešti gyvybės-spalvų. Ne tik jų. Tiksliau išrauti sovietinius daigus. Kūrinys nukreiptas prieš patyčias mokykloje, fizinį smurtą ir baimę garsiai išsakyti savo nuomonę. Autorius Tadas Šimkus mokiniams linki tolerancijos, drąsos ir tikėjimo savimi bei pozityvia rytdiena.
4. „Lituanica“ versija. 2018 m. Krėvės pr. 19.
Gatvės menininkas Timotiejus Norvila („Morfai“) su svečiu iš Kipro Achilleas „Paparazzi“ pasirūpino, kad Dainava galėtų džiaugtis savo Dariaus ir Girėno. Originalios nuolaužos tegu guli Vytauto Didžiojo karo mujiejuje ir kažkokiam muziejui Lenkijoje, o daugiabučio kiemas švyti net važiuojant automobiliu nuo gatvės.
5. „Geležinkelio stotis“ ir kiti. 2013-2016 m. Pramonės pr. 16.
Šiam piešiniui prireikė net 8 menininkų: Antonas Kaliužka, Edgaras Grušnys, Kšyštofas Četyrkovskis, Tadas Šimkus, Žygimantas Amelynas, Ieva Voroneckytė ir Vytenis Jakas bei Jūratė Kluonė.
Prekybos miestelyje Urmas ir vienas daugiau nei šešių arų plotą užimantis sieninės tapybos darbas Kauno paveikslų galerijos surengtame konkurse pripažintas geriausiu 2015 metų kūriniu. O tai senovinė garvežių stotis su charakteringais jos personažais.
Pasivaikščioję miestelyje rasite ir daugiau charakteringų personažų. Pridedu ir juos.
6. Žygimantas Amelynas (Gyva Grafika). „Padangos padangėje“. 2018 m. Vaigoto g. 36
Ką norima pasakyti piešiniu: vaizduojami du vaikai, džiaugsmingai besisupantys ant supynių – pakabintų padangų. Nuotaikingas gatvės menininko Žygimanto Amelyno kūrinys į Panemunės rajoną įneša spalvų ir gyvybės, o tuo pačiu atkreips dėmesį į žaliavų perdirbimo temą.
7. Laikas minti į Šančius. Gyva Grafika. „P.S.” 2020 m. Drobės g. 62.
Atsimenu pirmą kartą pamačiau, kai autoriai iš Gyva Grafika komandos dar dirbo. Pamaniau: gimsta, kai kas itin gražaus. Susirašėm su jais ir jie man davė paaiškinimą dėl šio pastato piešinių:
„Drobės” pastatas tai antram gyvenimui prikeltos kūrybinės bei laisvalaikio erdvės apjungiančios idėjinius žmonės, kurie puoselėja savo veiklą nestandartinėse patalpose.
GYVA GRAFIKA
Kūrinio pavadinimas “P.s” – tai susirašinėjimas tarp dviejų jaunų žmonių. Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas savyje istorinius fragmentus , taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes.“
nor_soft
8. Antrasis Šančių rūbas – Šančių siena. Piešinio autorė – G. Andrijauskaitė, bendraautorius ir konsultantas – Tadas Šimkus. „Šančių laikai“. 2019 m. Kranto al. 62
Piešinys yra jungiamoji detalė, sutraukianti visas kartas šalia Nemuno upės.
Nemuno pakrantė, ši siena, o plačiaja prasme visi Šančiai – tai skirtingų kartų susiėjimo ir skirtingų laikmečių susidūrimo vieta.
Sienos piešinyje vaizduojami ir šių dienų, ir anų laikų žmonės. Jie tarpusavyje bendrauja, žavisi (turistas su šiuolaikiniu fotoaparatu fiksuoja Šančių grožį), stebi (šių laikų mergaitė žiūrinti aukštyn), prisimena (sėdintis senų laikų diedukas su giros puodeliu prisimena garsiuosius piknikus kitapus Nemuno, kur šančiškiai plaukdavo valtelėmis ir rugndavosi, kieno gira skanesnė), dirba (skalbėja), mokosi (vaikučiai iš tarpukario, jiems skaitanti moteris su knyga – iš šių laikų).
Įdomi detalė – Nemunas šiame piešinyje yra vienas svarbiausių elementų, nors… nėra tiesiogiai pavaizduotas. Jį atrandame stebėdami tarpukario skalbėjos darbą, mergaitę valtyje, irkluotoją bei šiandienos gulbę. Juk ir pati siena su piešiniu „atsisukusi“ į Nemuną!
Linksma detalė. Nuvykęs sutikau to namo gyventoją, kuris iškart pasisveikino ir pasiūlė: gal nutraukti? Visus fotografuoju nuo pat pradžių kasdien. Abu nusijuokėmė ir leidausi toliau.
9. Apie draugystę. Gražvyda Andrijauskaitė. „Jis ir Ji“. 2016 m. A. Juozapavičiaus pr. 62
Piešinyje vaizduojami du balandžiai – jis ir ji – simbolizuoja draugystę ir bendrystę. Sukurtas pagal mažo formato (10cm x 10cm) grafikos spaudą. Tapetų ornamentus primenantis kūrinio fonas aktualizuoja namų jaukumo dvasią, o pasirinktas koloritas derinasi su greta esančių carinės Rusijos laikų pastatams būdingu koloritu. Įdomus faktas, jog prieš šimtmetį – XX a. pradžioje – netoli šios vietos buvo karo balandžių stotis, iš kurios paukščiai informaciją perduodavo trimis kryptimis.
10. Žygimanto Amelyno piešinys „Žiema baigės“. 2019 m. A. Juozapavičiaus pr. 108.
O ką tu matai, kai žiūri į šį piešinį? To klausia menininkas. Šiame piešinyje paslėpta labai daug žinučių. Tik spėk jas skaičiuoti. Autorius stengėsi įamžinti seno žmogaus per gyvenimą išjaustas emocijas, patirtas istorijas. Taip praeivis tarsi provokuojamas pažvelgti senam žmogui tiesiai į akis – juk kai portretas yra 12-os metrų aukščio, nusigręžti tampa nebe taip paprasta.
„Mūsų visuomenėje vyresnio amžiaus žmonės yra net ne antraplaniai, jie – trečiame plane, tylus fonas. O juk kadaise kūrė mūsų miestą. Jie yra verti mūsų dėmesio ir atidumo“
Ž. Amelynas
11. Juozapavičiaus pr. 112. Kiemas apie Kauną – taip galvoju apie šį piešinį, vaizduojantį Nemuno upę. Juk Kaunas kūrėsi prie vandens, tik dabar kiek nuo jo esame nutolę. Užsukę į grožio salono Feministė kiemą rasit Nemuną kitaip – ant sienos. O ir pats kiemas turi magijos. Kokios? Leiskitės į kelionę. Jei dar nesupratote – šio įrašo tikslas paskatinti pažinti Kauną per gatvės meną.
12. „Žaliojo tilto siena“. 2015-2020 m. Karaliaus Mindaugo pr. 64, Nemuno krantinė.
Ši siena yra gyviausia mieste. Projektas NYKOKA užtikrina, kad būtų kuo mažiau to nykumo. Jau daugiau nei 5 metai vis kintanti ir stebinanti menininkų bendruomenė. Net nesinori vardinti atskirų menininkų, nes jų čia per daug, nesinori kažko nepaminėti. Atsiranda vis kitokie piešiniai, kuria kalba apie skirtingus įvykius mieste. Tarkim, naujausias matytas vakar – Kauno iššūkis logo, o vienas seniausių yra Kauno kačių motyvas.
13. Tadas Šimkus. „Dviratininkas su rože“. 2016 m. M. Čiurlionio g. 17/ Vytauto pr. 1.
Kai šiandien Kauną taip lengva apvažiuoti dviračiu (vakar įsitikinau). Like Bike iniciatyva yra pasiteisinusi. Šis piešinys tampa it simbolis to. Kiekvienas išėjęs iš geležinkelio stoties susipažins su juo iškart.
Apie kūrinį: piešinys pasitarnauja kaip seno ir aptrupėjusio namo maskuotė – dažnai transporto sraute niekas nepastebi nei sienos, nei piešinio, bet kartu mažiau matomi tampa ir griuvėsiai. Kaip vienas iš dažnai gatvėje sutinkamų veikėjų, važiuojantis dviratininkas subtiliai įsilieja į rajono kasdienybę. Gėlių motyvą padiktavo netoliese esantis gėlių turgus. Kur vyksta šis dviratininkas ir kam skirta rožė, autorius palieka spręsti praeiviui.
14. Timotiejus Norvila-Morfai. „Paskutinis keleivis“. 2019 m. Geležinkelio stotis, tarp 11 ir 12 peronų.
Programos Kauno akcentai dalis. Kaip ir sako pavadinimas, tai yra apie skubantį žmogų.
Piešinio idėja surišta su kontekstu, kuriame yra ši siena ir pats namukas. O tai yra geležinkelio stotis. Skubantis žmogus man pasirodė dinamiškas ir universalus siužetas, todėl ir nusprendžiau jį pavaizduoti. Įdomiausia, kai piešinio fone iš tikrųjų matai skubančius žmones. Vadinasi, šis siužetas visiškai gyvenimiškas ir ne iš piršto laužtas. Net ir bepiešiant teko pastebėti daug skubančių žmonių. Tereikia ateiti kelias minutes prieš traukiniui išvykstant ir tokių „skubėtojų“ čia – daugybė“, – apie kūrinio idėją pasakojo autorius.
3 Ramybės parko piešiniai.
15. Gyva grafika, Tadas Šimkus. „Atsisveikinimas“. 2019 m. Vytauto pr. 44.
Kauno senosios kapinės (dab. Ramybės parkas) savo kultūrine įvairove ir istorija yra viena įdomiausių, turtingiausių Kauno vietų. Čia seniau amžino poilsio vietą rado keturių religijų tikintieji, žymiausi Kauno gyventojai, o gyvieji rengė ir mitingus. 1956m. Sovietų paliepta vietinė miesto valdžia liepė panaikinti kapines ir perkelti palaikus. Tik dalis palaikų buvo perkelta, o šimtai likusių užlyginta buldozeriais.
Visas piešinys yra tarsi ištupėjusi sienos dalis, po tinko ir dažų sluoksniu prisimenanti istorijas vykusias šiame parke. Kūrinys vaizduoja šiltą ryšį tarp žmonių, švelnų paskutinį atsisveikinimą. Fono grafikoje panaudota lietuvių dailininkės Dalios Stalauskienės gyvybės medžio karpinio motyvai.
Perlaidojant kapus ar juos lyginant žmonės turėjo tarsi antrą kartą atsisveikinti su mirusiaisiais. Viena iš rastų istorijų inspiravusi ir kūrinį:
“Pasakojama, kad viena šeima čia buvo palaidojusi mergaitę, kuri mirė labai jauna. Kai kapų perkėlimo metu karstą atkasusi mama jį atidarė, savo dukrą rado kaip užmigusią. Labai labai graži buvo. Čia daug žmonių tuo metu dirbo – daug kas tai pamatė, didelis įvykis buvo. Ir tiktai tuo metu, kai mama mergaitę palietė, jos kūnas į dulkes pavirto, o ilgi, nuostabūs plaukai liko palaidi karste gulėti. Visi paskui matė, kaip mama su šukomis šukavo tuos plaukus, ir verkė, ir verkė sulig kiekvienu braukimu… “
16. Gyva Grafika, Tadas Šimkus. „Henry Parland“. 2019 m. Trakų g. 24.
Gatvės freska „Henry Parland (1908–1930)“ pristatomas vienas žymiausių Suomijos švedų modernizmo atstovų, suomių ir švedų rašytojas H.Parlandas. Tėvynėje ką tik modernios poezijos rinkiniu išgarsėjusį H.Parlandą tėvai buvo išsiuntę į Kauną pas dėdę filosofijos profesorių Vosylių Sezemaną, kuo toliau nuo bohemiško gyvenimo. Tačiau rašytojas bohemą rado ir Kaune, be to, greitai su ja susibičiuliavo. Gyvendamas čia H.Parlandas pradėjo savo pirmąjį romaną „Sudužo“, kurio stiliui įtaką darė ir kosmopolitiška Kauno aplinka. Deja, jo baigti nespėjo – dėl ūmios ligos mirė ir buvo palaidotas buvusiose senosiose Kauno kapinėse. „Pavasaris Kaune / purvas / ir skersgatviuos / saulės klanai…“ – gyvenimą Kaune H.Parlando akimis perteikia jo paties eilėraštis, virtęs freska.
17. Gyva Grafika, Tadas Šimkus. „Vėlinės, 1956 m.“. 2019 m. Dainos g. 2
Gatvės meno kūrinys „Vėlinės, 1956 m.“ pasakoja apie vieną svarbių datų, paskatinusią kapines paversti parku. Vėlinių vakarą prie paminko „Žuvusiems už Tėvynę“ susibūrė apie dešimt tūkstančių žmonių minia. Įkvėpti Vakarų radijo stočių pranešimų apie Vengrijoje vykstančią revoliuciją, žmonės surengė demonstraciją už laisvę. Pasigirdus tautinėms giesmėms ir šūkiams „Šalin rankas nuo Vengrijos“, „Laisvę Lietuvai“ minia pasigedo trispalvės. Ant paminklo užlipęs jaunuolis paprašė raudonos, žalios ir geltonos spalvų šalikų. Netrukus iš jų surišta trispalvė buvo diržu pritvirtina paminklo viršuje, o demonstracijos dalyviai patraukė į Vytauto prospektą. Ši demonstracija buvo nutraukta Laisvės alėjoje, netoli Centrinio pašto, – susigrumti su ten išsirikiavusia kareivių kolona minia neišdrįso.
18. Vytenis Jakas. „Briedžiai“. 2017 m. Parodos g. 8
Ant ūkinės paskirties pastato sienos atsirado briedžiai, kurie skanauja raudoną obuolį. Baltų sienų fone nupiešta briedžių porelė. Vienas briedis puikuojasi dideliu ragų vainiku, kitas – siekia raudono obuolio, kurį jam duoda žmogaus ranka. Tai dar vienas iš bandymų papuošti pamirštus kiemų pastatus, kaip kad transformatorinė.
19. Marius Skrubskis. „Tikslo link“. 2015 m. Perkūno al. 3A
Kosmosas – siek savo svajonės! Ar siekiat?
Šiame piešinyje žvaigždynai – tai skirtingos sporto šakos, o centrinė figura – kosmonautas simbolizuoja profesiją, kurios įgyjimui reikia išskirtinai daug dirbti, mokintis, būti diciplinuotam. Šis kosmonautas simbolizuoja sportininką, olimpinį čiampioną, nes norint juo tapti, taip pat reikia labai daug dirbti, įvaldyti įvairias technikas, būti disciplinuotam. Piešinio esmė – siek savo svajonės negailėdamas jėgų ir laiko. Paveikslas nupieštas naudojant purškimo techniką su aerozoliniais dažais.
20. Tadas Vincaitis-Plūgas. „Kultūringas Perkūnas“. 2016 m. K. Donelaičio g. 16
Piešinyje vaizduojamas žaibus į taikinį mėtantis Perkūnas. Pirmiausia autorius žaismingai iliustruoja pastato paskirtį – jame įrengta elektros transformatorinė, tačiau greta akivaizdžių sąsajų piešinys talpina ir gilesnę prasmę bei simboliką. Perkūnas – viena svarbiausių senovės baltų mitologijos būtybių, teisingumo dievas, valdantis dangų ir besirūpinantis žmogaus morale – šiame darbe jis smiginio strėlyte tarsi nusitaikęs į žmonijos ydas ir nuodėmes. Ironiška, bet ir pats dorovės sergėtojas labiau primena ne išdidų ir ramų dievą, o visko gyvenime mačiusį senolį.
21. Morfai. „Dovydas“. 2018 m. Kęstučio g. 26.
Dovydo, su laidyne rankoje, besitaikančio akmeniu užmušti milžiną Galijotą, gatvės meno kūrinį galime išvysti Kęstučio gatvėje, ant Mykolo Žilinsko dailės galerijai priklausančio pastato.
Dovydas taikosi į šone esantį apleistą „Britanika” viešbutį , kuris taip niekada ir neišvydo savo svečių. Monumentalus vėlyvojo modernizmo keturiolikos aukštų pastatas Kęstučio gatvėje simbolizuoja sovietinį gigantizmą ir ambicijas. 1986 metais pagal architekto Alfredo Paulausko planą pradėtas statinys tapo griuvėsiu ir jau daugelį metų nepuošia miesto centro. Tad Morfai „Galijotas” yra užuomina į būtinybę ką nors Kaune daryti su pastatais vaiduokliais.
22. Pokštas Kaunui „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“. 2015 m. Kęstučio g. viešbučio Britanika griuvėsiai.
„Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ – šis žodis gali būti ilgiausias lietuvių kalboje ir neįprastoje vietoje jį užrašę šmaikštuoliai turbūt siekė tokiu būdu įsiamžinti.
Šis piešinys yra manoma, kad yra protesto forma prieš niekaip nenugriaunamą paskutinį Kauno pastatą vaiduoklį.
23. Justina Sendravičiūtė, Morfai. „Pozityvus šuo“. 2018 m. Kęstučio g. 36
„Solo Society” studentų namuose atsiranda naujas gyventojas – pozityvus šuo. piešinys suteikia jaukumo, ramumo, savito eksterjero akcento. Jis primena namus – laisvai lakstantį naminį šunį, kuris tarsi neatsiejamas jaukių namų simbolis. Šuo nėra kažkuo ypatingas, jis mielas ir pritampantis, nebūtinai veislinis. Tai siejame su tuo, kad „Solo Society” studentų namuose priimame visus vienodai – nesvarbu, iš kurios šalies, kokios tautybės, tikėjimo.
24. Vytenis Jakas. „Šviesos nešėjas“. 2019 m. Kęstučio g. 53
Šis pastatas turi modernizuoto neoklasicizmo bruožų, fasade gausu architektūrinių detalių, tačiau menininko dėmesį patraukė viena tuščia niša. Anot V. Jako, Kaune beveik nėra klasikinės architektūros pastatų, kurių fasadus puoštų antikinės skulptūros kaip kituose Europos didmiesčiuose. Tad savotiška „tuštuma“ arba tuščioji niša skatino ieškoti jos ,,užpildymo“ galimybės. Taip autoriui kilo mintis nupiešti skulptūrą, kuri iš tolo atrodytų kaip tikra.
„Šviesos nešėjas“ yra eksponuojamas vienoje iš fasadinių Kęstučio gatvės namo sienų. Kompozicijoje niša tapybiškai šiek tiek pagilinta, joje vaizduojama Antikos tapytojo skulptūrą primenančio herojaus figūra. Personažas vienoje rankoje laiko dailininko paletę, o kitoje – teptuką. Šios detalės sukurtos iš veidrodėlių mozaikos, kuri žaismingai atspindi saulės šviesą.
25. Morfai. „Kvadratas“. 2015 m. Smalininkų g. 7
Piešinyje vaizuojamas kvadratas – tai tarsi išpjautas sienoje tinkas ir pasuktas. Didelio daikto pavertimas lengvu ir lengvai manipuliuojamu. Menininkas stengėsi rasti „kažką, kas turėtų ryšį su piešinių ant sienų media (angl. „mural”), kad tai nebūtų tiesiog iš kažkur atsiradęs eskizas padidintas ir perkeltas ant sienos, kad tai būtų integralu“. Kiekvienas žiūrintis į šią tuštumą kvadrate mintyse gali į jį įrašyti savo mintis, emocijas ir istorijas.
26. Linas Kaziulionis. „Langai“. 2015 m. Veiverių g. 50 A.
Langas, anot menininko, tai supratimas, kad tu gali pro jį žvelgti į pasaulį daug ką pamatyti ir daug ką sužinoti, t. y. gauti daug žinių, infromacijos. Gali atverti langą į vidų, t.y. Į save – įsileisti į savo gyvenimą kitus žmones, bendrauti su aplinka. Langai ant šio namo – tai namo ateities vizja, kurio visi gyventojai bendrauja tarpusavyje ir dalinasi vieni su kitais viskuo.
27. Tadas Šimkus ir Žygimantas Amelynas. „Jaunuolis“. 2015 m. Pilies g. 13
Apie šį piešinį nelabai radau aprašymo. Tai paliksiu ateities redagavimui.
28. Tadas Šimkus ir Žygimantas Amelynas. „Senelis išminčius“. 2013 m. Jonavos g. 3
Piešinys ant batų fabriko „Lituanica” fasado. Senelis, kuris tyliai pučia savo dūdpypkę, iš aukštai stebi stebinčius, kuriančius, šokančius prie upės, piešiančius už konteinerių, grojančius smuklėje. Pasak autorių, kiekviename mūsų tūno meistras – išmintis, įkvėpimas ir kūryba.
29. Tadas Vincaitis-Plūgas, Timotiejus Norvila. „Sugrįžau namo“. 2019 m. Pilies g. 4
„Šią vietą traktuoju kaip duris namo. Matome ir namą – inkilą, ir sugrįžusį jo gyventoją. Tai ne paukštis, mergina, tačiau piešinys turi būti siurrealistinis, žiūrovams turi kelti klausimų, priversti mąstyti”
Tadas Vincaitis-Plūgas
Kūrinys – nespalvotas, o ne spalvotas, nes taip, menininkų nuomone, geriau įsilieja į Senamiesčio kontekstą. „Norėjome padaryti taip, kad atrodytų, jog šis piešinys šioje vietoje jau seniai buvęs, lyg pablukintas laiko. Susipažinkite su naujaisiais vartais namo arba į Kauno senamiestį.
30. Šaknys Šakos. „Kosmoso ežys“. 2014 m. Sladkevičiaus g. 8
Šis piešinys – tai visata, nematyta sistema, kuri yra sudaryta iš nežinomų planetų, seniai pamirštų religijų ,evoliucijos, spalvų ir visa matančios akies. Atsiskleidusios tiesos tiesiog kaba kažur medžių lapijoj ar net miško tankmėje.
31. Vytenis Jakas. „Degantys akmenys“. 2018 m. A. Kriščiukaičio g. 21
Meninė intervencija ant pastato, žyminčio buvusius Kauno geto vartus, „Kiemo galerijos” įkūrimu išgarsėjęs menininkas siekia įprasminti Holokausto išdraskytą žydų istorinio ir kultūrinio paveldą. Šalia pastato obeliskas, žymintis 1941-1944 m. buvus šioje vietos Kauno geto vartus. Autoriui buvo svarbu meniškai išryškinti obelisko eksponavimo vietą, sukuriant papildomų teigiamų emocinių konotacijų. Taip buvo siekiama pabrėžti mūsų, lietuvių, požiūrį į žydų kultūrinio ir istorinio paveldo svarbą, minint Lietuvos valstybės šimtmetį.
32. Ernestas Zacharevič. „Be Pavadinimo“. Šv. Gertrūdos g. 58
Kaip ir daugumoje Ernesto darbų, ant „Kauno įvairių tautų kultūrų centro” fasado atlikto piešinio pagrindiniai personažai – vaikai. Čia trys berniukai lipa ir sveriasi per kliūtį – tris baltas juostas. Pats autorius idėjos plačiau nepaaiškino: tiek kūrinio turinį, tiek ir jo pavadinimą jis mėgsta palikti pačių žiūrovų interpretacijoms. Techniniu atžvilgiu, piešinys yra profesionaliai priderintas prie esamos situacijos – čia jau buvusių nelegalių grafičių, fasado spalvos, gretimų pastatų architektūros ir pačios pastato lokacijos šalia itin judrios gatvės.
33. Tadas Šimkus. „Princesė ant žirgo“. 2015 m. Nemuno g. 30
Pirmokės Gabijos Menkevičiūtės piešinys pateko į Kauno senamiestį.
Kaune įsikūręs Šeimos santykių institutas rengė projektą „Apsaugok mano vaikystę“. Jo tikslas – sukurti ir įdiegti veiksmingą pagalbos modelį konfliktiškas skyrybas išgyvenančioms šeimoms ir taip apsaugoti vaiko teisę į visavertį ryšį su tėvais. Konkurso laimėtojo/s darbą turėjo papuošti Kauną. Taip ir atsitiko!
34. Vytenis Jakas. Neoficiali, bet ypatingai graži Kiemo galerija. 2016 m. Ožeskienės g. 21.
Vytenio Jako ir jo kaimynų projektas. Potekstė – kiekviename kieme įvyko begalę nežinomų ir įdomių įvykių bei gyveno labai daug skirtingų žmonių.
„Kiemo galerija“ aktualizuoja vietos problematiką ir kelia klausimus: kur mes gyvename? Ką vadiname savo namais? Ar namai yra ta vieta, kur sutraška raktas durų spynoje? Ar namų sąvoka daug platesnė, apimanti ryšius ir santykius tarp žmonių. Sąvoka „kaip namuose“, šiuo atveju, reikštų socialinį pasitikėjimą, kada miesto erdvė yra jauki, draugiška – kada žmonės patys ją saugo – savo nuotaika, bendradarbiavimu, kūrybiškumu.
„Kiemo galerija“ prasideda nuo Čarlio Čaplino. Tai įvietinto meno kūrinys, kuris susijęs su užrašu „tik kiemo gyventojams‘. Tai savotiškas žaidimas žodžiais, per kuriuos užsimezga tyli intriga. Mūsų kiemą aplanko kas tik nori, ne tik turistai. Tai yra ir norintys veltui pasistatyti savo mašiną, ir benamiai. Aš ne prieš benamius – todėl ir nupiešiau benamį Čarlio Čaplino personoje, kuriam užrašas ir skirtas. Deja, užrašas „tik kiemo gyventojams“ „nepageidaujamų“ svečių nesulaiko, todėl Čarlis Čaplinas – tai ironija žodžiams, ironija žmonių susvetimėjimui ir kvietimas aplankyti „Kiemo galeriją“ .
35. Vytenis Jakas. „Rožinis Dramblys“. 2014 m. Ožeškienės g.18 – 18a
Rožinis dramblys specialiai sukurtas ant Ožeškienės g.18- 18a priklausančio pastato tvoros sienos. Idėją sukurti „Rožinį dramblį“ padiktavo ant sienos esantis užrašas „Deima + Arūnas“. Pritaikant įvietinto meno praktiką, buvo svarbu, kaip žodžių junginys vienu atveju galintis žiūrėtis kaip sienų „taršalas“, negatyviai veikiantis išorinę aplinką, kitu- įgauną naujas prasmes ir teigiamą krūvį. Įsigilinus į žodžių reikšmę, galima numanyti, kad užrašo atsiradimą ant sienos padiktavo dviejų jaunuolių meilė. Šiuo atveju žodžiai „Deima + Arūnas“, kuria mitą apie didelę meilę ir rožinius jausmus, kurie inspiravo „Rožinio dramblio“ atsiradimą ir tapo viena kitą harmoningai papildanti dviejų dalių kūrinio visuma. Reikia pabrėžti , kad be šio semantinio žodžių konteksto piešinys praranda savo prasmę. Kalbant apie įvietinimo meną viešosiose erdvėse, užrašas „Deima + Arūnas“ ir „Rožinis dramblys“ puikiai atitinką site – specific art (įvietinto meno) principus, kai vieta padiktuoja kūrinio idėją, bei turinį. Tikiuosi, kad „Rožinis dramblys“ pagyvins miesto įvaizdį mitais ir humoru, taps įsimintinu Ožeškienės g. akcentu.
36. Tadas Vincaitis-Plūgas. „LRT 90-čio Neofreska“. S. Daukanto g. 28A, kiemas.
Tai yra seniausios Lietuvoje veikiančios nuolatinės radijo ir televizijos studijos pastato siena. Kauno radiofonas šiame pastate įsikūrė 1933 m. sausio 1-ąją. Jį Kauno radiofonas išsinuomojo iš ponios Kopelman ir nuo minėtos datos jis tapo Kauno radiofono namais.
37. Morfai. „Troba“. 2017 m. Putvinskio g. 36
Senas medinukas buvo paleistas naujam gyvenimui. Nors kuriam laikui, turėtų būti griaunamas. Spalvų pagalba Putvinskio gatvėje atsirado dar daugiau šviesos.
38. Morfai. „Kova“. 2016 m. Aušros takas 2.
Juodame fone yra vaizduojamos dvi spalvos: žalia ir raudona, kurios yra naudojamos šviesaforuose. Autorius nori parodyti, jog jos abi yra lygios. Šis piešinys autoriui simbolizuoja dilemą- dirbti su koncepcijomis, ar ne, taip pat Morfai čia ižvelgia paralelę su gyvenimu.
Man tai lyg poros santykiai. Kartais būna gerai, o kartais lyg ir kova, kol apsišlifuojama.
39. Justinas Petrovskis. „Juokdarys“. 2018 m. Putvinskio g. 5
„Juokdarys buvo vienas iš septynių personažų, kurie buvo piešti teatro festivalio vizualikai. Pasirinkau senojo italų teatro veikėjus dėl jų dinamiškos ir charakteringos išvaizdos. Štricho techniką naudojau dėl asmeninio braižo ir stengiantis imituoti tapetų ornamentikos būdus“.
Justinas Petrovskis
Gatvės menas – puiki komunikacijos forma, kurioje šifruojamas miestiečių santykis su miestu, jo problemomis, aktualijomis. Idėja gimė iš ne vienerius metus Kaune vykstančios viešosios diskusijos: ar mūsų miestui reikia kitokio teatro ir kur tokio teatro vieta?
40. Linas Kaziulionis. „Šiuolaikinės damos“. 2015 m. A. Mickevičiaus g. 37
Ant KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto fasado pavaizduotos dvi moterys. Tai Leonardo da Vinčio paveikslų „Dama su šermuonėliu” ir „Gražioji Forenjė” sumoderninti fragmentai.
Renesanso kūrėjo darbas sumodernintas. Moterys ant ausų užsidėjusios šiuolaikines ausines tarsi klausosi muzikos ir žaidžia šachmatais, nes ant fasado nupiešta ir didelė šio intelektualaus žaidimo lenta.
41. „Labas“. 2015 m. Savanorių pr. 137
42. Morfai. „Žvaigždžių sėjikas“. 2017 m. Donelaičio g. Karo muziejaus sodelis.
Sejėjas – tai Bernardo Bučo skulptūra. Ant sienos purškiamais dažais Morfai nupiešė žvaigždes. Statula sutemus apšviečiama taip, kad ši meta šešėlį ant sienos ir atrodo, lyg jis sėja žvaigždes. Tai unikalus klasikinį ir gatvės meną sujungiantis kūrinys.
43. Gyva grafika. Žemaičių g. ir Savanorių pr. požeminė perėja. 2020 m.
Šis piešinys apie miestą. Autoriai pabrėžia: čia sutiksite pažįstamus susiraukusius veidus, užsisvajojusius praeivius ir skubančius senjorus bei daug kitų mini istorijų. Kiekvienas įėjimas turi savo vyraujančias spalvas: rožinis daugiabutis, geltonas soboras, melynoji tarpukario architektūra ir žaliasis parkas. Į atnaujintą eskizą idėjome ir keletą gatvės meno kūrinių bei etnografinių elementų.
44. Rokas Žilinskas. „Palmė“. 2016 m. Aušros g. 4
Juodai-baltas piešinys ant garažų sienos, prie Aušros laiptų – Kauno gatvės meno „Mažųjų sienų projektas“.
45. Tadas Vincaitis Plūgas. Kauno paveikslių galerijos siena ir Kekto. 2007-2017 m. Donelaičio g. 16
Apie vandens pasaulį, juk ir pats Kaunas kūrėsi savo upių. Kauno paveikslų galerijos ir Kultūros kavinės kiemelį apimantis piešinys. Aštunkojo Kekto teks paieškoti priešais kavinę.
46. Tadas Vincaitis-Plūgas. „Kiemas“. 2018 m. Varniu g. 51
Apie šį piešinį daug pasakoti nereikia. Pasigrožėkite ir prisiminkite vaikystės kiemą 🙂
47. Piešinys ant Kauno marių regioninio parko lankytojų centro. Miškininkų g. 2, Vaišvydava, Kauno r.
Piešinys – 120 kv. m. ploto iliustracija su ryškiaspalviais Lietuvos miškų gyventojais – tai Lapė, Ežiukas, Miegapelė ir Tulžys.
48. Robotas. „Takas namo“. 2019 m. Sąjungos a. 14
Ant vieno iš Vilijampolės daugiabučių sienos nugulė iš Smalininkų kilusios Lidijos Meškaitytės akvarelės kūrinys. Jos darbą ant pastato perkėlė… robotas! Tai vienintelis toks „tapytojas“ pasaulyje, kurį prieš ketverius metus sukūrė estų kompanija „Robot Muralist“. „Tai vienintelis toks meno kūrinys Lietuvoje.
Iš Estijos Tartu miesto atvykę trys „Robot Muralist“ kompanijos atstovai – Richardas Murutaras, Mikk-Maitas Kivi ir Ove Hillapas – ėmė kurti unikalų paveikslą. Šių menininkų rankose – vienintelis toks pasaulyje robotas, gebantis ant sienos perteikti bet kokį trokštamą piešin
Lidija Meškaitytė ir jos akvarelė piešas darbas ant sienos.
„Pirmiausia projektu siekiama pagerbti nelabai plačiai žinomą, tarsi primirštą lietuvių tapytoją. Jos gyvenimo istorija labai įdomi. Augusi Smalininkų apylinkėse ji staiga tapo luoša – įvyko nelaimė. Kadangi galėjo mažai judėti, laiką leido namuose. Iš neturėjimo ką veikti ėmė tapyti. Šiuo projektu taip pat noriu paskatinti sugrįžti į gamtą, kaimą. Lietuviui tai – juk labai artima aplinka“, – paaiškino T.Norvila.
49. Vytenis Jakas. Vienaragis. 2018 m. Baltų pr. 125.
Šilainiuose baigtas dar vienas gatvės meno festivalio „Nykoka“ darbas. Vienaragio eskizus kūrė menininkas Vytenis Jakas, o juos ant apšiurusios transformatorinės perkėlė Goda Skėrytė ir Ieva Voroneckytė. Menininkai tikina, kad pašvaistei ir vienaragiui mojuojantis berniukas Šilainiams suteiks išskirtinio žavesio ir privers stabtelėti ne tik mažuosius, bet ir suaugusius. „Man šis piešinys yra priminimas tikėti stebuklais, nes pasakomis paprastai tiki tik vaikai, o suaugę apie tai jau būna seniai pamiršę“, – tikino festivalio „Nykoka“ vadovė G.Skėrytė.
50. Vytenis Jakas. „Kupidonas“. 2014 m. Savanorių pr. 51
Skubėdami aukštyn į Žaliakalnį pasiduokite meno kerams, kuriais jus vilioja Kupidonas. Stabtelėję prie jo, pažvelkit atgal, kiek į dešinę – taip, ten Kiemo galerija.
51. Baltic Sign, Taikos 145B. 2016 m.
UAB Baltic Sign sugalvojo šitaip apipavidalinti savo pagrindinį iėjimą.
52. „Tvirtinimo detalės“. Elėktrėnų g. 5
Kita įmonė „Tikneta“, kuri nestokoja fantazijos. Taipogi prie savo įėjimo papaišę. Spėkite, kuo jie užsiima?
53. Tadas Šimkus. „Domino“. Chemijos pr. 27F.
Spaustuvė „Aurika“ paprašė menininko Tado Šimkaus sukurti aurą.
„Piešiniu „Domino“ siekėme į pilką industrinę aplinką įnešti spalvų bei jaukumo, nes estetiškus produktus norime kurti estetiškoje aplinkoje.
54. „Tiltas“. T. Masiulio g. link Pažaislio vienuolyno važiuojant.
Piešinio motyvas – Vienoje tilto sienoje nupiešta spyna, kitoje kelioje pusėje esanti tilto sienoje pavaizduotas raktas.
Viskas, done. O šiaip viskas prasidėjo nuo vadinamųjų Kauno kačių, kurias talpindavo visur, kur papuola. Jos tapo pirmaisiais gatvės piešiniais, privertusiais nusišypsoti.
1 Comment
Nuostabus straipsnis apie gatvės meną ir ne tik… pagarba šio straipsnio autoriui