Šiek tiek užtrukau su minčių sudėliojimu po antrojo šimto (vienu ypu) ir vieno šimto per dvi dienas. Gavosi du kartus aplink Kauną – repeticija ir kitų vedimas.
Pirmiausia norisi pabrėžti, kad šis žygis buvo tikrai kitoks, lyginant su pirmuoju, kai ėjau vienas, šiame žmonės ėjo jau nuėję šimtą, kiti – pirmąjį kartą. Kiti prisijungė „SAVO 100” – trasos daliai. Tai atitiko mano mintį – skatinti fizinį aktyvumą laisvalaikiu ir savo miesto pažinimą. O kiek nueisi? Tiek, kiek norisi.
Mintis gimė savaime, draugai užtagino viename post’e, kur KaunasIloveyou kolektyvas (kaip suprantu Giedrius) pakūrė trasą aplink mylimą miestą. OK, to užtenka. Apėjau Vilnių, dabar apeisiu ir Kauną. Kas jei paraginčiau ir kitus eiti? Savo facebook paskyroje pakūriau renginuką ir sukūriau grupę EINAM SAVO 100KM. Neilgai trukus jau buvo šimtukas žmonių, kurie norėjo eiti kartu.
Ištiko problemėlė – karantinas (spalio pabaiga). Tai sumaišė reikalus pravesti grupę, bet gimė kita mintis – eikit savo trasos dalį, ar visą per kelis kartus. Eikite ir dalinkitės, kaip sekėsi. Fizinis atyvumas bus vykdomas!
Pasižiūrėjau trasą ir savaitę prieš išėjau vienas per dvi dienas į repeticiją. Apsižiūrėti, kokios problemos gali laukti kelyje. Tuomet gali susižinoti, kad ir bėgius reiks pereiti ar eiti šalią jų. Eiti šalia kelio, kur nėra pėščiųjų tako ir tik kelkraštis. Arba geriausia dalis tai šalia Nevėžio brūzgynai, kuriuos pats praėjau, bet su žmonėmis grįžome ir nusukome. Per dvi dienas nuėjau 40 ir 60 km, apsižiriūrėjau ir dar nebuvo pasibaigęs tas gražusis ruduo, kurio jau nebuvo už savaitės žygyje su chebra.
Pirmojo rudeninio šimto km aplink Kauną nuotraukas pateikiu apačioje. O tada prasidės kelionė su komanda 🙂
Prasidėjo laukimas. Savaitė ir eisim antrą šimtą, tik su kitais. Nauja patirtis ir dar reiks juos vesti, skatinti ir stebėti jausenas, elgsenas. O buvo visokių aptarsiu plačiau skirtingose trasos dalyse.
O dabar apie trasas iš mano perspektyvos:
1) Kleboniškio miškas – Smerties kalnas – Ramučiai (~9 km)
Kūrėjų įvertinta kaip lengvoji – tai ir nesakysiu, kad sunki.
Gyveni Eiguliuose, tai natūralu, kad savajam šešetukui pasiūliau pradėti iš ten. Iš Kleboniškio miške esančios mašinų aikštelės. 5:00 mielieji. Visi pasirašė su džiaugsmu. Net pats stebėjausi. Paėjom palei Žiobrikio upelį, kurio pakrantėje yra šaltinukas. Toliau trasa vingiuoja link Smerties kalno virš Neries upės. Prieš tai sumaniau paieškoti kalnelių rytmečiui. Grupė iš karto suprato, kad nukrypinėju nuo kurso. Sakiau, kad sunkiai orientuojuos. Ha. Kai tiek išbėgiota, tai žinai, kokių smagių kalvų ten randama.
Intarpas. Kompanija. Reikia juos pristatyti. Du veikėjai man buvo nežinomi, kurie per internetus priprašė priimti. Priėmiau, nes sakė eisiąs su katinu ir dar vardas buvo geras Mindaugas Pukis-Baisulis. Ko nepaimti? Atsivedė kolegę, ir jie ėję šimtą. Tai reiškia nueis. Kiti 4 veidukai – Inga, Ugnė, Jurgita ir Liudas yra gentainiai iš Šešios Trim kompanijos. Juos radau ten, lofte pas Mindaugą Šatkų. Ar jais tikėjau? Nuoširdžiai? Ar baigsiu vienas žygį? Prašau ne, buvo tokių minčių. Finiše galėjau visai didžiuotis, nu tikrai. Čia mokytojo savybė?
Žygio pradžia, jau nuėjus keletą kilometrų.
Smertukas, geras kalniukas. Nuo jo atsiveria puiki panorama. Tą kartą Pukis Baisulis dar parodė ir šiek tiek nusileidus romantišką vietą – suolelį. Švito, tai vaizdas į Neries pakrantes buvo nuostabus. Pasidarę kelis vaizdelius, judėjome toliau. Link Pelenių poligono ir Ramučių gyvenvietės. Poligono teritorijoje mus sustabdė prižiūrintys pareigūnai, bet paaiškinus, kad einam 100 km aplink Kauną, priėmė kaip normalų dalyką. Ok, jūsų misija šventa. Tokia ir buvo. Komunikeišin svarbiausia!
Vis vien smagiausia vieta – Zversos upeliukas prieš Margavą ir jo įveikimas. Pasiūliau kelias opcijas – 1) aš peršokau, kiti sako NOP 2) vienoje pusėje buvo nuvirtęs medis, tai pusė grupė rinkosi šią alternatyvą 3) kitoje vietoje – akmenys. Kelionės pradžia tai buvo smagu stebėti, kaip visi stengiasi nesušlapti.
Pirmos dalies pabaigoje buvo apie 8,30 ir laukia apdovanojimas – pusrytainis iš IKI parduotuvės bei kolos butelaitis. Pradžia buvo su daug kalbų ir juoko, įsivertinimo ir klausimų sau: nu matysim, jei ką atsijungsim kažkurioje dalyje.
2) Ramučiai – Kauno LEZ – Karmėlavos miškas – Palemonas (~9,5 km)
Dar viena lengvutė trasos dalis, ir ne tokia vaizdinga, bet davė dalį tešlainės. YES
Pasistiprinę Ramučių IKI tęsėme savo kelionę pro tokią ganą pilką ir lygią teritoriją palei “Continental” ir “Hollister” sandėlius. Malonus akcentas gatvės piešinys Ramučiuose prie kultūros centro, bet ilgai nelaukę judėjome toliau, vėjukas kilo. Gerai, kad prieš pat Sergeičikų kaimą kelias vedė į mišką, o ten buvo įdomi atkarpa. Minėta tešlynė. Jos ten nieko daug nebuvo, bet jau kaip visi bijojo išsitepti savo batukus. Būtumėt matę. Juokino vaikučiai. Geriausia dalis – kiek atsilikę Mindaugas su kolege pareina ir jo vienas kelias tešlinas. Tai Liudas ir šovė: tai jau pasipiršai? Gaila nerandu fotografijos tam parodyti.
Sakyčiau, kad šią trasos dalį reikia pakeisti, įtraukiant daugiau miško ir pašmirinėjimo jame su tešlainėmis ir kitomis kliūtimis, nes dabar ji buvo tiesiog greičiau praeikim, nes laukia Kauno marių regioninio parko grožybės. Pasiimu Liudo pirktą kavą ir judu toliau. Skani kava.
3) Palemonas – Lakštingalų slėnis – Jachtklubas – Pažaislis (9,5 km)
Sunkiausia dalis, bet ir labai labai graži ir įdomi. Iššūkėlis!
Trasos pradžia – stovėjimo aikštelėje Palemone, netoli Kauno marių ir greitkelio į Vilnių. Žinojau, kad šioje dalyje atsiskleis, ar žmonės nueis ar kažkurioje dalyje sustos ir keliaus namolio. Keliaujant galima laviruoti, kur labiau norisi eiti – šalia kranto ar pakilti ar kalvos ir stebėti vaizdo, atsiveriančio į marias. Patrauklūs ir sustojimai – Lakštingalų slėnis, Vieškūnų piliakalnis. Puikios vietos nusiimti batus, paklausti kojų, kaip jūs mano draugės, sukimšti maisto paketuko dalį ir stotis keliui, kuris kviečia nesustoti ilgėliau nei 10 minučių. Neatšalkim, kartojau dažniau, nei kolektyvas norėjo girdėti. Vieškūnai mums suteikė porą draugų – Giedrių ir Tadą. Tie vyručiai nežinojo, kam pasirašo. Žadėjo „biški prasieiti”, pasiliko ilgėliau, apie 55 km. Dar vienas asmeninis rezultatas. Prašuoliavus Čennobylio filmavime dalyvavusį tiltuką, Jachtklubą, toliau – iki geležinkelio per Pažaislio šilą, ratu apsukome Pažaislio vienuolyną. Gaila, kad karantino sąlygomis negalima šio barokinio perlo aplankyti, būčiau tikrai chebrai siūlęs. Finišas ties A. Brazausko tiltu, ant kurio, kad niekas jau nepamirštų bent 5 ar 6 lentelės su tuo vardu. Ačiū, žinosim.
4) Pažaislis – Vičiūnai – Panemunės šilas – Panemunė (11 km)
Lengvai Jono Basanavičiaus šilo takeliais pro Smetono alėjos vilas.
Toks sakyčiau vėl daugiau visų lankytas ir žinomas takas, takelių visuma. Jame buvo lūžis Ingai ir Ugnei. Merginos po Kauno marių regioninio parko kalnelių buvo rimtai pradėjusios galvoti „eisiu, kol išeis, bet tikriausiai stosiu”. Ingai maudė koją jau kuris laikas. Nenorėjau traumų, tai jai sakiau: stok, nes tai nieko neduos. Eini su viltimi, kad greit pasieksi Jiesios skardžio pradžią. Tie žodžiai, jau kopiant į skardį: Matai, eisiu. Rimtai? Taip. Tariau: matysim. Geležinė ištvermė pas žmogų. 20 km eina su skausmu (ar organizmo signalu galvoje) ir nori tęsti. Jei nebus traumos, tada būsiu laimingas. Ir mes visi tęsėm. Užkopėm ant skardžio ir pasimėgavom poilsio minute su vaizdu į Jiesios draustinį. O Ugnė – tylus ramus karys! Eina sau ir kaip visada šypsosi ir pradėjau tikėti, kad ties 52 km jie visi gali nueiti. Jurgita ir Liudas buvo tie vieninteliai, kur žinojau – jie pasiruošę – paceriai. Vis priekyje nešėsi kažkur ir reikėjo gaudyti. Komandiniam darbui kartais trukdė, bet supratingi žmonės, prisitaikė. Laikėme tempą žemesnį, nei man norėjosi, planavau 5 km per valandą ėjimą, bet gavosi lėčiau. Tai nebuvo greičio maratonas, o žmonių vedimas, tai prisitaikiau. Vis pakalbindavau vieną kitą, arba nekalbinau, nes mačiau „reikia pabūti vienam/ai”.
„Biški pailsim ir galim varyt”
Jiesia – Seniava – Birutė – Freda – Aleksotas (11,5 km)
Sakė sunki, bet jaučiu pagrindinis sunkumas, eiti keliu be kelkraščio ir šalia bėgių, jais (retai naudojama geležinkelio trasa).
Leisdamiesi į apačią susitikome draugų, kurie žygiavom link marių ir dar nežinojo, kas laukia einant sutemus. Šiaip sutikom nemažai tokių keliautojų ir Liudas nebevadino „Pravieniškių kaliniais”. Pastarieji buvo kita penkiukė, ėjusi iš kitos pusės aplink Kauną nei mes. Tolumoje pamatėm juos, neatpažinome ir Liudas šovė savo kozirį: žiūrėkit kalinius veda. Šie juoko momentai mus vedė viso žygio metu. Juk taip eiti žymiai lengviau. Yes!
Pagaliau praėjom tą ilgą dviračių taką šalia VDU botanikos sodo ir darėm pirmą ir vienintelį rimtą sustojimą: užvalgyt, susitvarkyt kojas, galvas ir su šypsniu žygiuoti toliau. 35 minučių petraukėlė buvo reikalinga visiems, mačiau tai. Ta proga po kebabą. Kaip skanu buvo! Žygio pasekmė, nemanau, kad jis buvo toks tobulas, kaip tuo metu mano receptoriai man sakė. Užtat, pasitenkinimas buvo optimalus.
Visi labai atsigavo. Matėsi, vėl gyvybės įkvėpę. Tai buvo svarbu, nes jau sutemo ir visiems reikėjo papildomos motyvacijos kovai su savimi. Toliau šiek tiek paėjus, trasa iš Lakūnų pl. pasukom link geležinkelio pervažos. Ten reikėjo palei geležinkelį leistis Svirbės upelio slėniu žemyn, pasiekėme laiptus, kuriais pakilus atsidūrėme Aleksote. Pati linija nenaudojamais bėgiais buvo labai graži. (atsiminimas iš pirmo žygio, kai ėjau dieną). Visai šalia tikriausiai daugeliui nežinomos senosios žydų kapinės, jos pažymėtos ir google maps, rasite. Laiptukai ir laikas – Aleksoto panoramos foto, juk turime jau 58 km. Kaip grupė pradėjo kalbėti: „peržengus 50 km ribą, ima tik mažėti atstumas”.
Aleksotas – Noreikiškės – Akademija – Obelynė – Lampėdžiai (12,6 km)
Pas Tadą Ivanauską į svečius ir tada nuo kalno.
Prasideda Aleksoto panoramoje ir leidžiasi link Nemuno (galima laiptais arba funikulieriumi), toliau eina Nemuno krantine iki laiptų viršun ties Laiptų stotele. Kai pasakiau, kad tik užlipę, leidžiamės ir vėl kilsim, galit įsivaizduoti žygeivių reakciją. Oh well, einam.
Ties šia stotele perėjus Užnemunės ir Marvelės gatves, laiptais pakylama iki Linksmadvario. Toliau trasa vingiuoja S. Dariaus ir S. Girėno gatve per Marvelės upelio slėnį, ir išlenda ties I-uoju Kauno fortu. Praeitoji trasos dalis vėl nebuvo pati smagiausia, nes ėjom sutemus ir atšvaitai, žibintai labai pravertė. Ėjimas šalia kelio, pasaugojant vienas kitą. Praėjome ir tęsėme kelionę. Ties šia vieta prasidėjo mini skausmai žygeiviams ir darbas su galvele. Stebėjau visus, darėm mini pertraukėles susitvarkymui: vaistukai, kojos atšaldymai. Svarbiausia, niekas nei minties apie pasitraukimą, perklausus: ne, ne, eisiu. Tada praėjom Noreikiškių dvarą, Noreikiškių tvenkinius. Prie pastarųjų gražus Algio Kriščiūno piešinys ant transformatorinės (vandenis). Labai gražus! O tuomet į Obelynės gatvę. Šios gatvės gale, dešinėje pusėje – T. Ivanausko Obelynės sodyba su parku. Praėjus parką, nusileidžiama takeliu, bet jei eisit vakare, tai nenučiuožkit, nes takelis labai status ir slidus rudens pabaigoje.
Senasis Lampėdžių paplūdimys – Nemuno ir Nevėžio santaka – Žemutiniai Kaniūkai – Romainių miškas (16,3 km)
Nevėžio bruzgynus pasitinkant. Ojoj…
Prasideda ties Senuoju Lampėdžių paplūdimiu, per Lampėdžių miško parką veda Nemuno užliejamomis pievomis iki Nemuno-Nevėžio santakos.
Čia buvo daugiausiai netikėtumų pateikusi trasos dalis. Iki Nevėžio ir Nemuno santakos viskas bus daugmaž gerai, bet apsisukus jau žinojau, kad laukia šlapesnė vieta ir bruzgalynė. Vis dvejojau, ar vesti, ar vesti. Padarėm staigų selfie su paskutinėmis šypsenomis ir patraukėm pasitikt pievų. Tik įėjom į tą klaidžią vietą, girdžiu nepasitenkinimą ir nuovargio kalbas. Hm… kiek tai dar pavedžiau ir apsisukau, nes paskui ir pasiliktų tose pievose kai kurie. Ha.
Čia sutikom ir netikėtus „draugelius”. Jie tikrai buvo ypatingi. Girti, o jų mašina pakibus ant griovio krašto kabėjo. Gerai, kad policija buvo visai netoli ir susirinko juos. Nors tuo metu atsijungę nuo grupės Tadas ir Giedrius parašė sms, kad pirmiausia juos iškratė. Nieko keisto, du vyrukai pravinėja vidury nakties gatvėmis šalia įtartinos vietos. Gaila, kad vis dar atsiranda begalvių, sėdančių už vairo visiškam girtume.
Toliau trasa kyla nuo Žemutinių Kaniūkų, palei nedidelį upelį, kurio krante yra Kaniūkų šaltinis, ir pasiekia Romainių mišką, kuriame auga senolės pušys su ąžuolais. Va jas pamačiau ir fiksavau pirmojo žygio metu, o su chebryte ėjome tamsoje ir jų beveik nesimatė. To didingumo. Tada trasa eina per nebaigtą Romainių fortą, ir užsuka ant Veršvų piliakalnio, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Nemuno slėnį. Tuo mes įsitikinome su kaupu. Patekti ant slidaus šlaito nebuvo paprasta, bet ko nepadarysime dėl panoraminės nuotraukos.
Veršvo slėnis – Šilainiai – Panerys – Kleboniškio miškas (8,5 km)
Mes esame sukčiai ir nieko čia nepadarysi.
Trasa prasideda ties Romainių kapinėmis ir leidžiasi į gilų Veršvo slėnį. NOUP, ten jau jų nevesiu. Pats praėjau, bet bruzgynėtas, šakotas ir šlapesnis takelis pabaigai. Netiko. Iškart kilome į Šilainius, Baltų pr. Tuomet maršrutas kerta Šilainius ir veda prie Šilainių 1-osios panoramos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į Neries slėnį. Neįspūdinga, bet vis panorama. Įpročio vedini, šovėme keletą kadrų. Gi, liko tik pereiti tiltą ir būsime finišavę. Baigę šimtuką. Ant tilto pasidarėm selfiuką, tam tai visi atsigavo. Ha. Vėl su smailais ir tik baigėm, sugrįžimas į nuovargio zoną.
Prieš finišą
Praėjus keletai savaičių paprašiau pirmą kartą ėjusios ketveriukės pasidalinti įspūdžiu. Tai gavau štai tokius atsakymus:
Ugnė: „Nemanau, kad be jūsų būčiau nuėjusi 
prieš eidama nesitikėjau, kad įveiksiu. Dar kart tau ačiū 
O reiškia tai labai daug. Tai savo jėgų išbandymas, kaip labai nori įrodyti sau ir kitiems, kad tu gali. Savęs išbandymas tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kaip jau 70 km jau kalbėjausi su savo vidiniais demonais Tai buvo didžiausias mano gyvenimo iššūkis, tikiuosi ir ne paskutinis nuotaikinga kompanija, neatrastos Kauno vietos, motyvacija iš artimiausių žmonių padėjo lengviau įveikti visa trasą.”
Liudas: pačiam nueiti 100, tai perskaityti save kaip knygą, save patirti iš naujo ir atrasti tai, ko galbūt apie save nežinojau ir galbūt net nebūčiau sužinojęs, ir aišku nieko nėra neįmanomo,jei tik šiek tiek pasistengi.
Savo žygį Liudas pažymėjo šitaip:
Inga: „savęs įveikimas, negailėjimas, tikslo pasiekimas, naujų vietų atradimas, žmonių, einančių kartu pažinimas. Žodžio skausmas nebelieka. Šiaip mums oras palankus buvo, neįsivaizduoju kaip būtų buvę, jei lytų ar snigtų 
Pats 100kosmosas, bet kai tu jį įveiki išvis supranti, kas tai. Db pradėjau stebėt visus, kurie žygiuoja, nes suvoki, kaip tai yra stipru. Visada sakiau lengviau subėgt nei nueit.”
Jurgitos: Nuo durnumo vaistų nėra – taip trumpai apibūdinčiau, tai kas įvyko. Sutikau tik pamačiusi iššūkį, o pakviesta net nesvarsčiusi, pasakiau taip 
sportinis pasiruošimas minimalus šiuo metu, bet panašu, kad viskas mūsų galvose – žmogaus galimybės beribės. Dar tikrai nelabai suvokiu ką padarėm, atrodo visi taip gali Šią minutę, jei pasiūlytų eiti, tikrai vėl atsakyčiau TAIP
TAIP pabūti su savimi, TAIP pažinti save tokioje situacijose, TAIP kompanijai, TAIP emocijoms ir prisiminimams kurie liks visą gyvenimą”
Šitie atsakymai ir džiaugsmas, ar nuovargio emocija, įveikus save yra geriausias atlygis, vedant šiuos dar visai neseniai sutiktus, bet draugais tapusius žmones. Visi jie Šešios Trim bendruomenės nariai. Kaip jau turėjot suprasti, mes dažnai metam sau nutruktgalviškus iššūkius 🙂
Net žygio šūkis gimė: vienam lengviau, bet su žmonėmis tūkstantį kartų maloniau 🙂
Apibendrinus, norisi savęs klausti, o kas toliau? Gal Klaipėda? (ha). Sekite naujienas. O mes atsisveikinam žaisminga akimirka iš žygio.
