Kas slypi tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių? Pasienio ruože stūkso nemažai ežerų ir kalvų. „Ten kažkur už Vištyčio”. Visada norėjau nuvažiuoti, o dar pasitaikė galimybė ir pražygiuoti. Tai buvo bandymas susitikti su kitu instagram personažu Rindi Riuška. Pirmasis žygis kartu! Norėjosi nepamirštamo maršruto.
Žodžiu, ponios ir ponai, šio pasakojimo šūkis – kas ten miške triuška? Rindi Riuška ir Barzdotas gidas (OK, šiuo metu be barzdos).
Beveik starto vieta – Trijų ežerų regykla netoli Pavištyčio piliakalnio
Koks buvo planas? Vaikštinėti palei sieną Lietuvos pusėje. Pasikalbėti su naujuoju bičiuliu. Tada dar nebuvo aišku, ar sutarsim. Šis susibėgimas parodė, kad dar ne vieną žygį turėsime.
Intrigavo keletas smagių gamtinių vardų ir objektų aukščiai! Pavištyčio ir Dunojaus kalnai (283 ir 285 m) bei bandymas praeiti senuoju pasieniečių keliu. Piku turėjo tapti trijų valstybių sienų susidūrimas. Lietuva, Lenkija ir ta šalis russkij vojennyj korabl, idi na chuj! Sugrįžimas dėliotas kažkur pro Vištyčio ežerą. Kodėl kažkur? Nes kiekviename žygyje privalo būti improvizacijos dėl smagumo. Nepažymėtų kelių atradimas, bekelė ar pelkės kirtimas! O, taip!
Pirma žygio dalis gali būti pavadinta „kartą dilgėlynuos”. Ne! Tikrai nepagražinu tikrosios istorijos. Netoli Pavištyčio piliakalnių (yra I ir II) pasistatę automobilį, išvykome ieškoti tikrai ne Suvalkijos lygumų. Būtų gerai, kad pamirštumėt šį mitą apie lygumas. Iš nuotraukų tikrai suprasite.
Schema, pagal kurią turėjome rasti kelią į kalveles
Nuotraukos iškarpoje matote mūsų tris „viršukalnes”, kurios galėjo atverti visai neprastą vaizdą iš viršaus. Kita vertus, kaip galite pastebėti, normalių keliukų tikrai reikėjo paieškoti, kol nusigavome bent pirmos vienos kalvos. Prasibrovus pro kelis žolynų ruožus, palyginti mažą bruzgynėlį, radome savo išsvajotą Pavištyčio viršūkalnę. Koks vaizdas atsivėrė? Pažvelkite į Rindi Riuškos ironišką pozavimą. Ar buvo verta bent pusvalandį kopti ir brautis pro nedraugovišką miškiuką? Na, mūsų kovinės nuotaikos tai negalėjo sugniuždyti! Nop!
Rindi Riuška ironiškai pozuoja, radęs nepamirštamą viršukalnę
Dar liko Janaukos kalva ir Dunojaus kalnas. „Tas paskutinis turi būti būti pritaikytas turistams” – bent taip manėm su bendražygiu. Iki kitų dviejų vedė pasienio rokadinis kelias.
Reiktų istorinio fragmento supratimui. Šaltojo karo metu pasienyje tarp Lietuvos ir Lenkijos nusidriekė 104 km. ruožas. Ties Lazdijais šis ruožas buvo sutrumpėjęs apie 10 km. buvo nuolatos saugojamas 18–30 Sovietų Sąjungos pasieniečių – taip buvo užtvertas kelias į Europą.
Šis kelias anksčiau galėjo (arba ne, nes neleisdavo iš SSRS) vartais į Vakarų Europą. Šiandien likęs kalvotas ir medžiais apaugęs žvyro kelias į…
Kalvotas kelias šalia Janaukos kalvos
Būtent šiuo keliu keliavome iki Dunojaus kalno, esančio prie pat Lenkijos sienos. Ai, Janaukos kalvos mes nebeieškojome. Praėjome, nusilenkėme Jos Didenybei ir kalvotu žvyrkeliu taukšdami lengvai nusigavome iki nežinomybės. Turiu omeny, kad link paskutiniojo kalno turėjo vesti senasis pasieniečių kelias. Vedė? Pažiūrėkit į nuotrauką apačioje! Ou yeah!
Štai su tokia Rindi Riuškos šypsena ir brovėmės apie 2 kilometrus per žolynus ir tikrąjį, neapdainuotą senąjį pasieniečių kelią, kartkartėmis pavirstančiu pelke. Vienu metu buvo minčių, kad gal grįžt į tą rokadinį kelią, nes eisim čia be galo su tom dilgėlėm. Pasisekė! Pasukus kiek dešiniau pasirodė retesnė miško dalis, kur ir papiepavome bei mąstėm, ką daryti su „kompanjonėmis”. Nu tikrai užkniso! Dar kartą pasisekė, nes buvom arti Dunojaus. Link jo vedė smagi pelkė, kurią lengvai perėjome, pasitelkdami prigulusius medžius ir šakalius. Iki įkritimo buvo labai toli. Deja, jokio turinio!
O, tada bam ir Lenkija! Brisdami per pelkę visai pamiršom tokį niuansą. Lendam per dvimetrines žoles ir žiūrim namas. Kas čia dabar? Iškisam nosis pro smilgą, o ten stovi moteris. Susižvengiam, gi mes Lenkijoj, žmogau! Staigiai pajudam pasisveikinti, kad nieko nepagalvotų apie mus. Tai buvo teisingas sprendimas. Maloni moteris nukreipė mūsų į akis į žavingą Dunojėlio ežerėlį ir pasiūlė išsimaudyti. Gal matė, kad aplipę viskuo, kas lipo prie mūsų miškuose.
Vaizdas į Dunojėlio ežerą
Jei jums įdomu, tai pirminiame plane mes turėjom keliauti senuoju pasieniečių dilgėlynu iki trijų valstybių sienų sankirtos. Tada pažvelgę į gausiai apaugusį Dunojaus kalną, padarėm sprendimą likti Lenkijoj. Tiksliau, Rindi Riuška paklausė: „gal liekam Lenkijoj”. Sutikau lengvai. Na, ne visam laikui, bet jos teritorija nutarėm nusigauti iki norimo objekto.
Žvalgausi Maps.me programėlėj, kas čia gero toj Lenkijos daly ir bam Vižainių ežeras. Tos kompanjono akys…sakė reik ten maudytis! Nepaminėjau, kad mūsų žygio dieną saulutė lepino 30+ gaivuma. Galiu būti ironiškas šiame pasakojime?
Taukšdami ir vaikštinėdami plentu, praėjome Stankuny gyvenvietę, o Burniszki mums žadėjo atgaivą. Ežeriuką! Viską nuplovė tas auksinis vanduo, o Lenkija pasidarė dar mielesnė, patikėkit. Dar užkandom ir atrodo pamiršom tuos visus kilometrus karštyje su iššūkiais.
Žygiuodami aptarėm gražią, kalvotą gamtą aplink. Pabrėžtina, kad šalia labai tvarkingų fermų ir ūkinio gyvenimo, galite lengvai rasti apgyvendinimo lokacijų. Per 10 kilometrų ruožą bent 7 matėm. OK, apsiperkam vietiniam Sklep’e (parduotuvėj) ir šiaušiam prie pasienio.
Kita vertus, išeiti iš Lenkijos nenusimaudžius antrą sykį Rindi Riuška nesutiko. Nesutrukdė ir tai, kad mūsų „paplūdimys” sutapo su gyvūlių girdykla. Na taip, mes jau tokie! Kiek sulaukėję! Bendražygis net meditaciją vandenyje pradėjo. Dar nežinau jo visų pomėgių, tai bet ar gali kas nustebinti skaitančius?
O, Lenkija, atia! Mes einam namo! Tik dar užsukome pažiūrėti kaip atrodo trijų valstybių sienų sankirta. Čia buvo sukurta anekdotinė situacija. Klausykit:
Ateina du retardai prie sienos. Vienas filmuoja, kitas įsikabinęs į metalinę tvorą šaukia „įleiskit, įleiskit”. Iš aukštai ant tvoros kabančio megafono pasigirsta „čia vaikščioti negalima”.
Ką čia bepridursi. Man juokas pro ašaras, o kompanjonui kažkiek netikėtos gėdos padavė. Na, mes ne retardai, tai pajudėjom ieškoti kito kelio į Lietuvą. Turėjo būti keliukas vos už kelių šimtų metrų. Tuo metu dar nežinojome, kad pasitaikys dar netikėtumų.
Šniukštinėdamas programėlėje ieškojau kaip nukirsti kelią iki Vištyčio. Pro jį reikėjo grįžti iki Pavištyčio. Žemėlapiai nieko gero nežadėjo, bet žygio nuotaiką dar labiau užkūrė nepažymėto žolynų keliuko atkarpa. O jis vedė į tikrą grožį! Tikrais lietuviškais keliukais, peršokdami nušienautas pievas užlipom ant apaugusios kalvos. Štai ten ir buvo žygio magiškas momentas! patekom lyg į antrą Kuršių Neriją. Saulė leidosi, o vaizdas į Vištyčio ežerą susiliejo su spalvą keičiančiais debesimis.
Galiu drąsiai pasakyti, kad vėliau likę keli kilometrai nesugebėjo nustelbti Vištyčio iš aukštai vaizdinio. Kojas atgaivinę Vižainos upėje (taip jūs teisūs – ji teka į mūsų Vižainių ežero Burniszki), praėjome pro kelias stovyklavietes. Supratome, kad po dienos laukinėje gamtoje, sugrįžome į dažniau turistų lankomas vietas.
Vienareikšmiškai, tai buvo 10/10 vertas žygis. Vertinimo kriterijuose labai svarbus faktorius buvo kompanjonas Rindi Riuška, kurio susiraukti nebūtų privertęs nei kibirinis lietus. Toks pat trenktas žygeivis kaip aš! Automobilyje, keliaudami link Kauno, juokiamės „mes prakalbėjome visą kelią – 9,5 valandos”. Susirinko du tauškiantys, viską fiksuojantys ir kartais metantys žvilgsnį į Lietuvos gamtą ir teigiantys „Kokia ta Lietuvos gamta graži”. Kartą Lenkijoje žygį pabaigsiu šiais žodžiais, o trispalvę įsivaizduokit!
2 Comments
Patiko vaizdingas ir šmaikštus pasakojimas, reikės kažkada apsilankyti ten.
Verta, Pauliau 🙂