Naujausias bandymas išsikelti iššūkį gimė 2022 m. birželio pradžioje. Buvo aišku, kad rugsėjį bėgsiu maratoną, po savaitės eisiu 100 km Kuršių nerijoje, o spalio pradžioje bėgsiu nebandytą 70 km Trail Kuršių Nerija. Kodėl gi ne? #KurTuBėgi režimas aktyvuotas. Klausimėlis buvo – ar organizmas pasirašys ir atlaikys? Jeigu maratonas ir 100 km žygis buvo pažįstami draugeliai, tai ultra bėgimo trasa buvo naujas etapas. Lyg maža svajonė! Važiuojam! Viskas turėjo būti įveikta 35 dienų laikotarpyje.
Tam reikėjo normalaus pasiruošimo. Nuo gegužės 17 d. tęsiau darbą su Remigijaus Kančio bėgimo treniruotėmis ir pridėdamas Šešios Trim fizinio pasirengimo veiklomis. 3 bėgimai (ilgabėgis, intervalai ir recoveris) pridėjus 1 ar 2 kūno stiprinimo veiklas. Matot, kovas ir balandis buvo labai sėslūs mėnesiai. Buvau tikras, kad turiu pradėti iš naujo krutėti, jei noriu pasiekti ir nenusivilti.
Buvo problemėlė neperdegti, nes dar savo hobį ir darbą žygiuose turėjau. Ne tik, kad dirbu, bet ir pats visada ieškau priežasties išeiti į mišką. Lengvai prasieiti kilometrą kitą, 20-ą, 30-ą. Yra kaip yra! Nu žinot, Bareikis apie mane dainą parašęs: rasi mane miškuose.
Dar vienas svarbus veiksmas buvo pereiti prie normalaus miego režimo. T. y. nuo 5-6 iki 7-8 valandų vidurkio, nes buvau įpratęs labai mažai snausti. Su būsimu krūviu būčiau pražuvęs ir išsekinęs save. Verčiu dabar garmin programėlę ir tikrinu, kiek kojos gavo dėmesio gegužės-rugsėjo mėnesiais. Ponios ir ponai, kojos raportavo, kad buvo atseikėta 535 000 iki 774 000 žingsnių mėnesio laike. Pasiskaičiuokit, kiek čia savaitei ar dienai išeina. Nemažai 🙂
Birželis-liepa-rugpjūtis. Trys mėnesiukai, kai pirmiausia akcentavausi į pirmąjį tikslą – maratonas plentu rugsėjo 11 d. Turi kristi asmeninis maratono rekordas. Nuo 3 valandų 29 minučių norėjau pašokti aukščiau. Motyvacija buvo tikrai aukštam lygyje. Juolab, kad vasarą mokytojų, taip pat studijų, atostogos ir galėjau ramiai treniruotis. Šiaip pasitikėjau trenerių profesionalumu. Baisiai man patinka atsiversti programėlę ir žinoti, ką daryti. Nieko nereikia galvoti, tik atidirbti. Labai svarbus žodis kaskart atidirbti. Pirmom savaitėm būna aukšta moralė, vėliau rutina, o pasitaiko tokių dienų, kai galvoji: blemba, kaip tingiu. Nuvarai, padarai, nėr labai smagu. Užtat, džiaugiesi tęsdamas pasiruošimą. Tikėti procesu, tai apie tai! Tuomet pamenu liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje pastebėjau augantį greitį ir krentančius rekordus (5 ar 21 km). Geras jausmas, kai treniruotės metu darai rezultatą, nesiekdamas to. Likęs mėnuo, o tikėjimas savo galimybėmis gana stipriai pagerinti maratono laiką išaugo.
Eikim į maratono dieną. Koks ramus buvau. Net pačiam keista. Viską dariau pagal planą, 4 ar 5 dienas miegojau 7-9 valandas, valgiau normaliai ir važiavau užsirašęs galvoje siektiną laiką – 3 valandos 15 minučių. Aš tai galiu! Kartojau sau. Ar tikėjo draugai? Pasakysiu tik tiek, kad prie finišo foto nepadarė, laukė dar 5-6 minutėms praėjus. Tik dar didesnis pergalės jausmas. Pamenu, kad tada facebook mestelėjau žinutę:
„Dar viena bėgimo proceso kelionė baigta. Kaip matot – su šypsena! Naujas geriausias maratono laikas yra 3 valandos 14 minučių. Pasirengimo metu bandžiau laikytis trenerio Remigijaus nurodymų, kiek pavykdavo. Ačiū už teisingai sudėliotus savaitinius planus. Rezultatai kilo, tai šiandien važiavau laimėti prieš save ir sakyčiau gerai pavyko – 15 minučių laikas. Šių metų trasa buvo kalvotesnė, bet valia buvo tvirtesnė. Žinoma, kad Šešios Trim sportai stipriai prisidėjo prie fizinės formos ir geros nuotaikos! Ačiū visiems, kurie parašė palaikymo žinutę ir Domui už kasmetinį šūksnį trasoje! Kitą savaitę susitinkam 100 km žygyje Kuršių Nerijoje. Recoveris
„
Kaip matot, jau tą dieną galvojau: o dabar laikas tęsti iššūkio kelionę. Po savaitės išvažiavau į Kuršių Neriją žygiuoti. Trenkturo komanda parengė 100 km trasą po dviejų metų petraukos, o pats jų trasos nebuvau įveikęs. Antra, tai mėgstamiausias Lietuvos kampelis būti ir naudojuosi kiekviena proga galėdamas atvykti. Įkvėpti!
Tai buvo mano 5-as šimtukas. Tikėkit, ar ne, bet tai buvo lengviausias tokio ilgio žygis. Galvoje, cinkt! Pasiruošimas ir kūnas tapo atsparesnis krūviui.
Žygio akcentu tapo bendravimas su pažįstamais ir naujais sutiktais žmonėms. Nors pradėjau žygiuoti su draugu Matu, trasoje radome puikių bendražygių. Kaip viską lengvina pokalbiai. Sutinki punkte, pasikalbi, pasiteirauji, kaip einasi ir su šypsena toliau. Trenktukai! Kodėl kalbu apie žmones? Didžiąją dalį trasos ėjome kartu su Matu ir sutikta gerb. Julija (taip vadinau 
). Buvau jų šefuotojas, žiūrėjau, kad moralė išliktų ir neprilėtintumėm per daug. Julija paklausė: ar nepavargsti eiti lėčiau, nors galėtum šauti į priekį? Atsakymas buvo paprastas – su Matu atvažiavau ir žygio bičiulystė yra svarbiau už kažkokį rezultatą, o tave Julija sutikom, pagauni mūsų vaibą bei žadam parvesti. Nors Julija ir taip buvo kieta mergina! Nežinau, ar tiems žmogeliukams neatsibodo mano motyvacinės kalbos, bet jie pasiekė finišą kartu su manimi. Kaip jiems kartojau sunkiais momentais: ar to čia važiavote? Tam ruošėtės? Ne? Tai einam toliau mažais gyvenimo iśšūkiais!
2 iš 3! Jei dar skaitote, keliaukim prie nepažinto tako – 70 km trail (sąmanos, kopos, paplūdimys, miško takeliai) bėgimo. Prieš šitą tai jaudinaus, bet iš tos gerosios pusės. Žinojau vieną, kad bėgsiu, eisiu, šliaušiu, bet finišo liniją kirsiu. Trasą kažkiek pažinojau, nes reikia pripažinti faktą – 2021 m. sustojau 50 kilometre.
Taigi. Buvau puikiai išsistudijavęs trasą. Ji padalinta į 5 etapus po 12-14 km. Pirmasis (mano nuomone) turėjo būti įsibėgėjimo kilometrai. Žinot, Urbo, Anglų kalniukai ir Nidos oro uostas, miško takeliai. Bėgsiu, kai briedis. Tai ir bėgau, kad galėčiau pailsėti antroje dalyje, nes III etape lauks paplūdimys. Tuoj paaiškinsiu logiką. Treneris Remigijus visada sako, kad kuo greičiau bėgsi, tuo trumpesnė kančia 🙂 Gerai, jei rimtai, norėjau gerai įsibėgėti, antram etape šiek tiek lėčiau, o paplūdimy prasidės tikras darbas (sunkiausia trasos dalis) ir privalėsiu arti. Trenerio Remigijaus logika tikrai padėjo. Paplūdimys tęsėsi 11-12 km. Kas yra bėgęs paplūdimiu daugiau nei 5 km – žino skonį. Pridėkim, kad būni jau po 28 km trasos, kai patenki į smėlio pragarą.
Variau, variau ir tikėjausi pamatyti 11 km pabaigą. Nepamiršiu laimėtojos šypsenos, kai mane lenkė. Mintyje tikriausiai turėjo: „na, pavargai, mėgėjas” ir nurūko. Paskui jos taip ir nebemačiau. Tik mane pralenkiantį vieną kitą veidą. O nuotraukoje matoma, sprogusi šypsena, matant laiptelius į punktą. Kaip gerai! Atlaikėm, organizme! Dingstam iš to smėlio pragaro.
Paplūšėjęs paplūdimio zonoje, patekau į turėjusią kiek atgaivinti miško zoną. Atrodė, kad aukščiausia viršūkalnė (Vecekrugas) įveikta, Karvaičių kopa užnugaryje, bet gi Antano Smetonos kalneliukas, Skripsto kopa, Preilos kalva ir Raganynas šaukė: „na, atvaryk, turim tau vaistukų”.
Po jų, prisėdau 2 minutėms 52 kilometre ir pajaučiau tokį nusimotyvavimą. Tą tikrą „ką aš čia darau? Tikrai daugiau nebėgsiu”. Po minutės atbėgo vienas bičas su plačia šypsena ir paklausė, kaip jaučiuos, o man galvoj mintis: „čia gi tas momentas, kai organizmas prašosi ramybės, o turiu pasakyk, mielas nesvajok”. Man to reikėjo. Juk tik 18 km liko. Pakilau, atsigėriau kolos, šoviau apelsino skiltelę ir iškart bėgt. Kažkokia magija – kiti 11 km buvo įtartinai lengvoki, variau ristele ir sutikęs Igną pažvengiau, kad pamaina jau tuoj, tuoj baigsis. 57 kilometras ir jau tada buvau tikras – finišuosiu.
Po paskutinio punkto buvo likę 8,3 km ir reikėjo pribaigti varginantį bėgimą. Ilgiausią iki šiol turėtą. Buvo keletas priežasčių: 1) įrodyti sau, kad praėjusių metų sustojimas ties 50 km riba buvo klaida, 2) pasakyti treneriui Mindaugui Šatkui in your face (matai, praeitais metais kiek pašiepė mane nebaigus distancijos), 3) įsirašyti į ultra bepročius. Geras! Mažų svajonių mažėja. 4) Šešios Trim bendruomenė turi tradiciją iškelti ant rankų savo 70 km išbėgusius, tai negalėjau praleisti progos.
7 valandos 49 minutės, tiek trukau savo pirmajame įveiktame ultra trail bėgime. Beveik darbo diena. Likus 500 m nežinau dėl kokios priežasties prabėgau sprintuoti. Norėjau finišo, neslėpsiu pavargau, bet yra įrodyta sau pačiam, kad galiu. Pagrindinė pamoka – vieną kartą pabandęs negali sustoti, ar ne, bėgikai? Treneris Remigijus paklausė, ar tęsiam treniruotes? Galiu pasakykit: susitinkam kitais metais ir turite ponas mane pakelti į kitą lygį, nes šiuo metu esu pakrikštytas mėgėjas
35 dienos, organizmas atlaikė. Šiandien prabėgau pirmą prasibėgimą ir galiu patvirtinti, kad dievinu fizinį aktyvumą, o visi iššūkiai tik skatina išsikelti naują ateičiai. Ar ne dėl to ir tampa įdomiau gyventi? 🙂