Kažin, gal reiktų vėl pravesti žmones šalia Kauno? – tokia mintis kilo spalio pradžioje. Sugrįžau į 2020 m. lapkričio 7 d., kai apvedžiau septintuką jų pirmąjį 100 kilometrų. Reikėjo pabandyti sukurti savo trasą ir pakviesti žmonių patirti nuotykį.
Nors tai buvo darbinis žygis, bet tikėjau, jog susirinks labai įdomūs žmonės. Taip ir atsitiko, buvome labai įvairūs; nuo 20+ iki 60 metų, nuo muziejininko, kariuomenės atstovo, vadybininko ar mokytojo. Kita vertus, visus mus suvienijo žygeivystės idėja. Visi myli judėjimą savo dienose. Pradžioje išvardintos būsimo žygio vertybės – komandiškumas, pagalba vienas kitam, palaikymas išliko iki žygio pabaigos. Tuo labai džiaugiausi stebėdamas pavargusius, bet žmogiškus bendražygius. Matosi iš viršelio nuotraukos, ar ne? Žodžiu, SOP’inis būrys – Gintas, Justina, Asta, Vidmantė, Saulius, Daiva, Ramunė, Lina, Matas, Lukas, Giedrė. Rūta, Lauryna, Vilius ir Dovydas leidosi su manimi į sunkiausią savo gyvenimo žygį.
7:14 užsikūręs kolektyvas prieš didį nuotykį
6:54 prieinu prie Eigulių kapinių, Jonavos g. Kolektyvas jau laukia. Iš tolo girdžiu linksmą klegesį. (Mintyse) pagaliau išaušo nuotykio diena. Įdomu, kaip mums seksis.
Keliasdešimt minučių apsikeitinėjam skirtingomis nakties poilsio patirtimis. Kas 10 valandų miegojo, kas tris valandas. Kiek berašyčiau ir prašyčiau, bet visada ateis nemiegojęs žmogus į žygį. Sulaukę visų pasidarėme mankštą, aptarėmė žygio trasą, bet niekas tikrai dar nežinojo, kas laukia. Pats irgi ne viską numačiau. Pėdų aktyvavimas turėjo pagrindo.
1-oji trasos dalis buvo sunkiausias išbandymas. Kleboniškio ir Pilėnų miškais 17,6 km kalvota ir šlapia trasos dalimi eita beveik 5 valandas. Tuo metu žygeivių galvose susiformavo idėja, kad kalvos niekada nesibaigs ir posakis „eisim lygiu reljefu su viena kita kalvele”. Supratot, kad jis buvo naudojamas ironiškai.
Ar 20-30 m yra ilgas atstumas? Tikriausiai, pagalvojot, kad ne, bet jis kažką mandrai bando užklausti. Laukė šlapias praėjimas, o 16 žmonių tai padaryti nėra taip paprasta. Musinės upė, įtekanti į Nerį yra netoli Karmėlavos piliakalnio ir turi pelkytę arčiau Neries. Mes ėjome kiek dešiniau, kur galima pereiti. O, bet, tačiau… Regis, pusė grupės liko sausi. Kitiems artėjo kojinių keitimosi laikas. Nuo tada išgirdau pirmąjį „Matukai…” iš Astos. Išspaudžiau šypseną.
Gi žinojau, kad laukia paskutinis kalvų praėjimas – Kaukazo kaimo nelygumai. Ne tiek sudėtinga ar ilga atkarpa, bet po pirmųjų bandymų kopiant, grupė buvo kiek pavargusi. Prasidėjo išbandymas.
Šalia visko ta atkarpa buvo (kaip minėjo kolektyvas) šiukšlyno slėnis. Ten tikrai įsitikinome, kad ne vien erkės yra blogis miške ar įkyriosios briedmusės, o padangas, plastiką, televizorių dalis ir senus puodus iš garažo metantys tautiečiai. Nors kaime tik 26 gyventojai. Turi galimybes nuvežti į pristatymo vietas, bet tingi. Ką gi.
Pamenu Sauliaus komentarą: esu pavargęs per 25 km kelio labiau nei 52 Trenkturo trasoje. Sakiau, kad bus iššūkis, o gamta dar tik labiau paturbino viską. Nuo maždaug 17 valandos lijo iki kito ryto 5 valandos. Įsivaizduokite save šiaip einant lietuje tiek laiko, o su kuprine? Visiškas lipimas iš savo komforto zonos ir prisitaikymas. Klausiate, kam to reikia? Prisiminimui, prasmingam, įdomiamam laikui. Jei jūs nesutinkate, turite savo veiklą, čia yra mūsiškė.
Praėjus sodų bendriją Girininkai (23-ias km), jausenos buvo tokios, kad net pasisupti nenorėjo grupė. Tik Lauryna pasakė Viliui: MUST. Trys keturios minutės sustojimui ir pasitikrinimui, ar nuotaikos „nežuvo”. Darau mintyse plano pakeitimą – Kalnėnuose (26 km) turi būti 20 minučių sustojimas – pavalgyti, pakalbėti, pasėdėti. Įkrovos metas. Kam maistą privežė, kas kojas susitvarkė, kas live padarė instagramui. Pamenu, kad pasakiau, kylam praktiškai nieko neliko tos trasos. Pasijuokėm ir vykom į krituolių slėnį.
Stotelė prie Karmėlavos kapinių 
Pergalės dar toli, bet laikomės 
Žygių SOP’ukai 
Pasisupti visada rasim laiko
Praėję šiokį tokį bruzginėlį, toliau turėjome eiti link Mikainių, tarp Neveronių ir Pravieniškių gyvenviečių, labai gražiais miškais. Tada ir prasidėjo Jo Didenybė Lietus ir sutemos. Įsivaizduojat šį derinį motyvacijai pakelti? ohhhh… Apsiginklavome priemonėmis atspariomis vandeniui ir po kokios valandos į tamsą. Prasideda sudėtingiausia žygio dalis. Reiks save ne tik saugoti, bet ir ieškoti vidinių jėgų tęsti.
P. S. labai gaila, kad dienos metu nespėjome atvykti į šių miškų masyvą. Gražios žalios ir samanotos vietovės! Yra, kaip yra. Būtume galėję įšokti į samanotą paklotę „pagrybauti”.
Kiti 8-9 km buvo tylos laikotarpis. Reikėjo pasiekti Grabuciškes, kur Lukas turėjo gauti papildymą ir buvo pasiektos Kauno marios. Sustojimo metu atsidaro med. punktas, tvarkomos kojytės, raginu pavalgyti ir laikyti pagrindinės taisyklės – organizmas turi palaikyti energijos kiekį.
Labai gerai pamenu savo mintis. Kas dabar bus? Gi toliau laukia Marių kalvos ir šlapesnės vietos. Dar tuomet nežinojau, kad pasitaikys tamsos metu ir aštrių augalų apdrąskymai. Vieną patyriau ir pats. Užtat, kolektyvas puikiai manim pasirūpino ir apibintavo.
Šiam laikui man reikėjo padėjėjo, pasirinkau Luką, ramų ir užtikrintą vyruką. Jis viso žygio metu ėjo ir iš jo mažiausiai išgirdau nuovargio šūksnių. Principas toks – Lukas eina ir šviečia kelią, o aš stebiu trasą gpx failiuke. Šiuo metu trasa yra tiek miško trakeliai, bruzginėliai, nuolydžiai, skardžiai, nuo kurių galima ir nusiristi, šlapios perėjos. Reikėjo būti maksimaliai susitelkus ir atsargiems.
Perėja per Jokūbinę
Natūralu, kad labai stipriai sulėtėjome, ėjimas vyko vora ir kas man labiausiai artima širdžiai – padedant vienas kitam. Kaip Justina paminėjo po žygio, esu dėkinga Viliui už pagalbą sunkiu momentu, kai tikrai nejauku buvo eiti šalia šlapių ir slidžių skardžių prie Kauno marių.
Lietus regis nesiliaus, o tik sustiprėjo. Artėjo metas, kai man reikėjo padaryti sprendimą keisti trasos dalį. Eisime į keliukus arčiau pagrindinio kelio Kaunas-Vilnius. Visi labai norėjo šilto gėrimo, kavos ar arbatos. Iki Palemono dar toloka, o atsižvelgiant į moralę, dar toliau.
Kartais įvyksta tikri stebuklai. Išlindus iš vieno bruzginėlio, pasitinka žmogaus balsas.
- Ką čia veikiat? Visada tokiais atvejais einu pasisveikinti.
- Labas vakaras, einam 100km aplink Kauną.
- Žmogus nuoširdžiai nustebęs: gal kuo padėti?
- Kava būtų tikrai nuostabu.
- Užeikit, pas mus.
- Mintyse galvojau, rimtai? Atsakiau: mūsų 16.
- Nesvarbu, mes jus priimsime.
Vedlys dėkingas už parodytą gerumą
Mus priėmė Saulius su žmona savo labai gražiai įrengtose namuose. Nuotraukos prašė nedaryti, bet davė mums daugiau nei privalėjo. Buvome susodinti ant laiptų, kas ant grindų. Buvo toks nuoširdus bendrystės pusvalandis. Susitvarkėme, pakalbėjome ir įkvėpėme šiek tiek atgaivos ir motyvacijos sau. Iki šiol tai antras kartas, kai priima nepažįstamas žmogus į savo namus. Pirmą kartą buvau vienas, šį kartą su 16-a žmonių. Gerumas išlieka, ką? 🙂
Sodyboje atsisveikiname su Gintu. Jo kojos neatlaikė, skausmas nugalėjo. Jį atvyko pasiimti draugas. Įdomiausia dalis įvyko po visko. Susirašius po žygio, Gintas tikino, kad ruošis kitiems žygiams ir pirksis aprangą, įrangą. Jo mintys: tikriausiai trūko patirties tokiems nuotykiams. Žavu! Lauksiu bendraminčio kituose iššūkiuose ir istorijose.
Tuo metu išsikėlėme tikslą pasiekti degalinę, kuri dirba visą parą. Ačiū, google info. Norėjau pradėti skirstyti etapais likusius kilometrus, tai yra lengviau. Kaip tarkim bėgant trailus. Ten turėjome gauti karšto maisto prieš naktinį ėjimą. Apie 12 km ėjimo iki šio taško. Išeiname iš šiltų namų ir ten intensyviai lyja. Buvo mintis: išeisim ir lietaus nebėra. Norėtumėt… Laukė apie 2-3 km miško ir tada eisim Palemono gatvėm, kojoms reikia lygumo ir tvirto pagrindo. Atsiranda pirmųjų minčių, kad viso žygio pabaigti kai kuriems gali ir nepavykti.
Kertame Petrašiūnų kapines ir jau tuoj, tuoj bus degalinė. Maniškiams būtina karštas maistas ir motyvacinė bomba. Ateinam ir uždaryta. LŪŽIS. Pusė grupės pasirenka nebetęsti žygio. Šie šaunuoliai įveikė 60 km, kurie tikriausiai buvo iki šiol sudėtingiausi jiems ir stipraus patyrimo suteikę ilgam. Padarome kojų apsitvarkymą ir ruošiamės nakčiai. Pasiekėm 00:00 laiką. Ėjom beveik 17 valandų. Matau, kad Dovydas svarsto, ką daryti. Padrasinu ir jis pasistiprinęs ir gavęs maisto iš Sauliaus bei kitų „grįžta” į žygį. Jis baigė visą trasą, o trūko vos vos, kad būtų keliavęs namo.
Atsisveikina Pempių (Vidmantės, Giedrės, Rūtos) su Saulium kolektyvas. Kiek žinau, dar turėjo bendrytės aptarimo vakarėlį su maistu ir dar kai kuo. Jie nuostabūs savo bičiulyste! Ramūnė turėjo keliauti, nes būtina pailsėti prieš laukiančius darbus, o batai šlapi jau ilgą laiką. Kiek netikėtas man pačiam bičiulio Mato pasitraukimas. Ką, Matai? Pamenu žodžius jam. Šį kartą pavedė batai – suplyšo, ką gi, kitą kartą, bendražygi. Tai yra geras pasirinkimas, herojų vaidinti nereikia, o sveikatą saugoti yra svarbiausia.
Šioje vietoje noriu palikti Sauliaus komentarą apie žygio palikimą jo galvoje:
Dar kartą pasitikrinau ką duoda sava kompanija ir jos vienybė. Pirmas DNF ir jokios nuoskaudos tiek sau, tiek kompanijai. Šiltas momentas, kai tęsiantiems kelionę linkim sėkmės. Ir pavargusios šypsenos grįžus po šio nuotykio. 12nakties, šlapi ir sušalę sėdim, vakarieniaujam, dalinamės įspūdžiais ir linkim sėkmės likusiems 
. Šimtas dar kris po kojomis, kam pajūryje, kam dar kokioje nors kitoje avantiūroje 
O mūsų laukė dar 40 nakties ir darbo su savimi kilometrų. 4 vyrukai ir 4 merginos, įskaitant mane liko ir kirto HES tiltą. Asta, Daiva, Dovydas, Lauryna, Lina, Lukas, Vilius ir aš. Visi daug maž pasiskirstė su kompanionu/e po du. Dalinosi bendru nuovargiu.
Šią žygio dalį esu įsitikinęs geriausiai apibūdina Linos pasakojimas:
Laba tikėjausi stipraus žygio tiek fiziškai, tiek emociškai, bet tai tikrai nublanko prieš realybę. Dabar, jau po paros žygio galiu adekvačiai viską vertinti ir permąstyti viską iš kito kampo. Tiesa pasakius šiandien vis grįžtu ir grįžtu mintimis į tą mūsų žygį 🙂
Aš žinojau, jog esu tikrai užsispyrusi ir fiziškai stipri, nuolatines fizinės treniruotes, bėgiojimas, vaiksciojimai, bet po žygio supratau kad aš savo kartelę gerokai pakėliau į kitą lygį, pasitikėjimas savo jėgomis visomis prasmėmis paaugo ir manau jog šitą žygį galiu įsirašyti į savo CV! Žygio metu keliavau ilgą laiką su Daiva, ji tikrai nuostabus žmogus, privertė susimąstyti apie daugelį gyvenime vykstančių dalykų, galbūt net priimti gyvenime sprendimus kuriuos buvau nustumusi į šalį. Sakoma per kančias į žvaigždes, tai galbūt tai yra tiesa! Tikrai didelis ačiū tau už šitą žygį, kad galėjau patirti tai ką patyriau, už tavo palaikymą, šaunuolis esi ir labai atsiprašau už tuos kelis keiksmažodžius paskutinėmis žygio valandomis (shame on me) nepriimk to asmeniškai, tiesiog buvo labai, labai sunkios akimirkos…
UŽ NATŪRALIAS EMOCIJAS tikrai negaliu pykti. Žinojau, kad taip nutiks. Mano pareiga buvo bandyti į tai nekreipti dėmesio 🙂 Kaip tik džiaugiuosi, kad tokia patirtis sustiprino pačią.
Su kita bendrakeleive Daiva tikrai buvo malonu pasišnekučiuoti, o jos žygyje galėjo ir nebūti. Apie tai jos komentare:
Nerealiai laiminga, kad parą laiką dvėjojusi, gavusi vaikų palaikymą, išdrįsau užsiregistruoti į šį žygį…didžiuojuos savimi, kad nepabūgau visai man nepažįstamos kompanijos, atvažiavau į Kauną ir kartu įveikėm.
Ačiū už palaikymą, motyvavimą, šypsenas, gerą nuotaiką visą žygio laiką…puikios emocijos tebesiveržia per kraštus. Jūs nuostabus vedlys-komandinis (mažai, kas moka taip dirbti):)
Nuo savęs pridėčiau, kad Lina ir Daiva turėjo labai gerą duetą paskutinėje žygio dalyje. Mačiau, kad joms tikrai sunku, bet jos kalbasi ir paskatina viena kitą įveikti kilometrą po kilometro. Tai yra bendrystė iš pažiūros tik su šiandien sutiktu žmogumi 🙂
Vaizdas į Pažaislį nuo vienos kalvos
Keliaukime toliau? Parenkam dar miško takelių einant link Girionių ir Žiegždrių, bet masyviausias kalvas aplenkiu. Saugau kolektyvą. Pasakau jiems tai garsiai, kad jaustų palaikymą. Kartais vienas kitas žodis gali labai padėti. Tikiu tuo 🙂
Pasiekus Žiegždrius liko tik (jei galiu taip sakyti) miško ar žvyro takai, keliukai. 25 km – paskutinis ketvirtis. Stotelėje sustojome, prasitempiame, nes vėlyvame etape tai mums ypatingai reikalinga. Matau, kad žygeiviams darosi tikrai šalta. Įsivaizduokite, kiek laiko mes einame lietuje ir pastoviai šlapi, minimaliai apsitvarkydami kojines, kelnes. Valios reikalų mokykla!
Kas vyksta toliau? Einame lygiau ir mūsų greitis didėja. Po truputį jungiame autopiloto funkciją savo organizmuose. Kilometrai dega! Samylai už nugaros, artėja Rokeliai. Pasikalbame su Viliumi. Kaip mane migdė kurį laiką, akys lipo. Greičiau ta rytinė šviesa. Teisingai Vilius teigė, nes prašvitus įsijungia nauja energija ir tikėjimas.
Ryte mus aplanko Paulius su šilta kava ir arbata. Atkreipkit dėmesį į selfio laiką. Jėgų dar buvo 😀
Gaunu žinutę iš bičiulio Pauliaus, kuris naktį prabudęs parašo: gal jums ko nors reikia? Atsakau: arbata, kava. Jo atsakas: atvyksiu, numesk vietą. Nieko žygeiviams neminėjau, bet žinojau, kad ties 11 km likusia riba, mes turėsime ryto dovaną iš Pauliaus. Gera yra turėti tokių bičiulių! Savo sekmadienio rytą jis pradėjo padėdamas mums finišuoti, o ne ilsėdamasis. Jei skaitai, Pauliau. Esu Tau labai dėkingas ir manau, kad ne tik aš 🙂
Nuotraukoje matote, kad energijos Pauliaus atvykimas tikrai suteikė. Kas užmerkė akis stovyklavietėje 5 minutėms, kas atsigėrė arbatos, kas šovė motyvacinį selfiuką 😀
Girdžiu Dovydo žodžius, viskas daugiau nestosim. Einam į finišą. Man tinka. Visiems tinka. Mes norime baigti šią avantiūr`ą. Pereikime į finišo momentą. Prieš finišuodami iš gamtos gavome papildomos energijos, eidami pro Jiesios kraštovaizdžio draustinį. Praėjus jį mūsų laukė finišo linija ant Napoleono kalno, kur ir turi baigti tokia pašėlusi grupė savo nuotykį.
Argi ne tobuli vaizdai užbaigti žygį?
Šio teksto pabaigai keliu Laurynos žodžius:
Supratau, kiek daug reiškia bendrystė: vienas kito palaikymas sunkiu metu ir motyvacija judėti į priekį. Tai pat buvo puiki patirtis išbandant ne tik fizinį, bet ir psichologinį savo pasiruošimą. 
Skirtingos mano vedamų žmonių patirtys yra mano variklis kiekviename žygyje. Jos gali būti įvairios, bet privalo palikti atsiminimą, kad tą dieną aš kažką įdomaus veikiau. Tą norėjau suteikti žygeiviams, pasitikėjusiais manimi ir ėjusiais savo SOP’inius kilometrus.
SOP’ai finišuoja ant Napoleono kalno
Šį tekstą noriu pabaigti labai tiksliais bendražygės Astos žodžiais:
Iššūkis pranoko mane, bet aš jį įveikiau nugalėdama save. Visad darykime neįmanoma, o kas įmanoma, padarys kiti.
4 Comments
Žavinga,stipru!
Tikrai taip! Buvo stiprus patyrimas 🙂
Nenugalimieji!!! 👍👍👊
Yes, yes, yes! 🙂