Ar Jums būna, kad laukiat įvykio visus metus? Žygio planą Kuršių Nerijoje turėjau nuo 2022 m. sausio mėnesio. Tai turėjo būti sniegynų vaikščiojimas, gavosi toks pavasarinis vibe’as, nes buvęs sniegas ištirpo. Užtat pavyko surinkti visus norimus taškus tarp Marių, Jūros ir Briedžio.
Briedis tikrai buvo vienas iš įdomiausių žygio akcentų. Naršau miškuose ištisai, bet briedį paskutinį kartą mačiau prieš kelerius metus. Einame kalbėdami su bičiuliu Vitu ir tik čiukšt iš krūmų prarisnojo visai netoli mūsų. Pradinis „WOW” mano galvoje, nes žinau „nepuls gyvūnas nejausdamas pavojaus”. Minutę pastovėjome, leisdami gyvūnui atsitraukti. Tas briedis už kokių 200 m sustojo ir pradėjo spoksoti į mus. Kiek tai truko nesu tikras. Stovėjom kartu. „Na, nevarys gal atgal?” Veju šalin tą mintį. Einam, Vitai, leiskim jam būti. Sutikti Neringos simbolį žygio pradžioje buvo labai įdomi patirtis. Sakyčiau, kad gyvūnas mums palinkėjo turiningo žygio!
Kažkur netoli ganėsi mūsų Briedis
Kas mūsų laukė? 125 km virš 1000 m pakilimo ir visos pakeliui pasitaikančios kopos, kalnai ir galimybės mesti sau iššūkį. Laiko tarpas iki kurio norėjosi finišuoti buvo 30 valandų.
Šiam iššūkiui reikėjo deramai pasiruošti ir parengti draugą Vitą nueiti kiek įmanoma maloniau. Žmogus turėjo visai neseniai savo 1-ąjį 100 km, bet nuo 45 km ėjo su skausmu kojose dėl pūslių.
Mūsų pasirengime akcentavau keletą dalykų:
1. PASIRŪPINTI KOJOMIS. GERI žygio batai. Ilgiems žygiems jie yra maksimaliai komfortą reguliuojantis veiksnys. Mano patarimą tikriausiai draugai žino: einat į runrepeat.com ir tikrinatės konkrečiai savo batus pagal tikslų modelį. Bus parašyta pliusai, minusai, ekspertinė nuomonė ir balas. Imti naujus tik nuo 86+ įvertinimo.
Vitas turėjo praėjusio žygio patirtį ir nedvejodamas nusipirko naujus žygio batus.
KOJINĖS. Ne bet kokios tinka. Turiu 7-ių 100-125 km patirtį ir išbandžiau ne vienas kojines. Pirkti tik hiking tipo kojines. Ne trekking ar universalias. Kojinė turi priglusti, turėti paminkštinimus ties padu ir pirštais, tuo pačiu gebėti „sutvarkyti” prakaitą. Diskomforto neturi būti. Išbandžiau vienas naujas kojines ir man tai kainavo vieną rimtesnę pūslę (paprastai jų neturiu). Manosios buvo iš Decathlon Quechua, šios firmos kojinių nerekomenduoju (kalbu apie ilgus žygius). Pats perkuosiu žygiavimo kojines iš Hiatus ir dar nenusivyliau.
2. KUPRINĖ. Padariau klaidą. Pasiėmiau kuprinę (35 l) tik su viršutiniu susegimu, o apatinio nebuvo. Vėlesniame žygio etape buvo nepatogu ir pečius spaudė. Turiu kitą kuprinę, kuri yra beveik tobula tokiam žygiui. Mil-Tec Laser Cut System Assault pack Large. Pirmą kartą pajutau, kiek apatinis susegimas yra svarbus, nes niekada nejaučiau iki tol diskomforto. Žygio pabaigoje turėjo įsikibti ir prilaikyti rankomis kuprinę, kad nespaustų pečių. Kam to reikia? Kitą kartą šios klaidos nekartosiu.
3. SLUOKSNIAVIMASIS ŽIEMOS METU.
Du sluoksniai apačioje ir trys viršuje.
Mano pasirinktas būdas: termo kelnės ir viršutinės lengvesnės neperšlampamos, vėjui atsparios. Viršus: termo maikutė, flisas ir plona nuo vėjo ir lietaus skirta striukė. Prie +2-6 laipsnių buvo pats tas, ypatingai, kai vėjo buvo.
4. Asmeninis medicininis paketas. Pleistriukai (compeed), šaldymo purškalas, skausmui malšinti (ibuprofenas), decinfekcinis purškalas, tvarstis. To tikriausiai neprireiks, bet turėjau ir pats neseniai rankos persibrėžimą ir susitvarkymas padėjo be nemalonumų tęsti kelionę.
5. Žibintuvėlis ant galvos su atsarginėmis baterijomis. Ypač svarbu žiemą, kai jau 16-17 valandą bus tamsu, o medžių šaknys, duobelės ar netikėtos šakos taip ir laukia būsimos traumelės. Mūsų žygyje naktį Parnidžio taku eiti link Mirties slėnio nebūtų jauku. Skardukas neprastas.
Svarbu pasitikrinti, ar jūsų žibintuvėlis nelinkęs iškrauti greit baterijos.
6. Bent vienas powerbank’as (geriausia du, nes ir draugas/ė gali paprašyti). Nors 20000 mah man užtenka visam žygiui. Mėgstančiam fotografuoti ar filmuoti telefonu yra neišvengiamas aksesuaras.
7. Uždengti jautrias vietas. Geros pirštinės su galimybe liesti telefono ekraną. Labai tikusi funkcija.
Kaklaskarė ar net dvi. Viena kaklui, kita galvai. Mūsų atveju labai tiko, kai temperatūra svyravo tarp +2-6 laipsnių. Plius geriau nei kepurė, kuri greit einant būna per karštas galvos apdangalas.
Gali būti naudojamas ir pošalmis (panašus kaip kartinguose naudojamas, tik kvėpuojančios medžiagos).
8. Nors pažymėtas paskutiniuoju numeriuku, bet yra ne mažiau svarbus – fizinis pasiruošimas ir žygiavimo patirtis. Kai jūsų raumuo žino, kas yra perviršinis krūvis, pastovios treniruotės ir pėdos gal tapusios medinukėmis 🙂
Rekomenduotina turėti stiprų psicholiginį pasiruošimą. Reikalingas, kai ateina abejonė ir gena tave nuo žygio tęsimo. Ar nesat turėję? O jei diena trunka tik 7-8 valandas, o tamsoje reikia eiti 15 valandų? Štai tada reikia būti gerai susitarus su smegenine.
Žygio pradžia
Grįžkime į žygį. Galite užmesti akį į mūsų maršrutą. Tikras mano tipo! Kas mane žino: lengva nebus.
Objektai žadėjo daug pakilimo, įdomių istorijų, smėlio ir gražaus akiai vaizdo. Kelionę pradėjome eidami pro Klaipėdos pietinį molą, Jūrų muziejaus siurblinę, tada pasikalbėjome apie buvusią Smiltynės-Juodkrantės siauruko trasą. Einant ja matosi pakeltas supiltas kelias, nors pačių bėgių neišlikę. Paragavę jūros kvapo šokom į kalvas: atsirado Neringos kalnas, apžvalgos aikštelė – Meškos galva, įspūdinga Lybio kopa ir pats takas einant link ir už jos. Kone mėgstamiausia atoki vieta yra Prisėdimo kėdė ant kalvos (taip rasit google maps) prie Juodkrantės. Ir tik tada pradėjo kilti rimtas aukštis su Labnugario kalnu, Raganos ir Raganų kalnais, Birštvyno ragu, Karvaičių kopu, Preilos kalnu, Menininkų kopa, Vecekrugo kalnu. Ties Nida prieš apsisukant dar paskanino kelią Parnidžio ragas, Mirties slėnis, Nidos bokštas, Anglų kalnas ir Giedružės kalnas.
Šioje trasoje teko surinkti 1200+ m pakilimo. Tikrai pakanka, kai dar nemažai trasos einama smėlėtu reljefu.
Vitas tikriną smėlį ir kopas
Kas dar gero nutiko po Briedžio istorijos? Išbandytas naujas žygio bičiulis Vitas. Negana to, kad tikrai klausėsi patarimų, kaip teisingai pasiruošti, bet pasirodo jis labai geras pašnekovas. Tai reiktų įvardinti kaip žygio vertybę. Kai eini su žmogumi ir vienas kitam duodat minčių pamąstymui. Eini, kalbi ir tirpsta kilometrai. Ar esate tai išbandę?
Taip pat mėgauvausi dar viena galimybe – eiti savo norimu tempu. Įveikėm trasą per 28 valandas ir 10 minučių. Čia tikrai greitas bandymas. Turėjome paprastą principą – einam normaliai, o tada sėdam susitvarkimui (kojos, maistas, gėrimas). Patikėkit, kai gali eiti savo tempu, žymiai komfortabiliau einasi. Dažniausiai eidamas su grupe ar kitu žmogumi esu pratęs prilėtinti. Atgaiva šiame didžiausiame kilometrų iššūkyje.
Žygio bičiulis Vitas viename iš maisto sustojimų
Dabar apie savo energijos priežiūrą. Žinot, ne svorio numesti einat į tokį žygį (nors pakrenta). Reikia gerti ir valgyti pakankamai. Jei žygio pradžioje galima išlaikyti 1,5-2 valandų tarpe užvalgyti ir gerti vandens, tai naktį organizmas atmetinėja maistą. Čia gali būti žygio neigiamas lūžio momentas! Labai gerai pamenu, kai sakiau draugui: valgyk tą šokoladą ir dar ką nors. Reikia! Pats esu įpratęs – noriu, nenoriu, bet valgau ir gurkšnoju bent kažkiek. Matyt todėl be fizinio gero pasiruošimo, dar ir šis veiksnys leidžia nueiti didelius atstumus be didelių kliūčių. Žodžiu, jei kada bandysit tokio atstumo pasivaikščiojimą ar šiaip ilgesnį – valgykit, žygeiviai gerieji:)
Takas už Lybio kopos
Kūno priežiūra ir sustojimai tam. Iki 50-60 tie sustojimai tik simboliniai. Bent mums buvo. Kojines pirmą kartą keitėm 45-50 km (nors rekomendacija kas 25 km). Tai priklauso nuo jūsų batų ir kojinių kokybės bei ištreniruotų pėdų atsilaikymo trasoje. Svarbiausias momentas – tik pajutus puslės formavimąsi, ją užsiklijuoti Compeed priglundančiu lygiai pleistriuku ir baigtas kriukis. Eini toli patogiai.
Nuo 76 km stodavome priežiūrai kas dešimt 10km. Nusiauti batus, kojines, duoti pakvėpuoti pėdoms, pažiūrėti ar kojoms niekas nesiformuoja ir jei ką pasitvarkyti.
Papildomai darydavome tempimo pratymus nemumatytų traumelių prevencijai. Gudrus ėjimas apsaugo kūną iš karto ir nereikia tada vaikščioti pas specialistus po visko. Kaip kalbėjo bendražygis – jautėsi žymiai geriau nei pirmajame savo 100km žygyje.
Jei esama pūslių, tada labai rekomenduotina rinktis lygesnę trasos atkarpą pabaigti žygį. Neatsitiktinai paskutinius 30 km rinkomės naktinį ėjimą plentu, dviračių takais. Tokiu būdu išlaikėme savo tempą ir pora puslelių jautėsi normaliai. Kuršių Nerijos plente iki 5:20 nesutikom nei vieno automobilio. Ramūs kaip briedžiai ir kulniavome!
Gražių kelių netrūko 
Dabar apie lankytinas vietas, vertos dėmesio:
1. Mano mėgstamiausia ir antrus metus lankoma Kėdė dviems arba puiki apžvalgos vieta su vaizdu į Kuršių marias. Vanduo, miškingumas, smėlis, žaluma ir pakankamai vietos dviems prisėsti atsipūsti ir pasimėgauti gražiausio Lietuvos kampelio gamta!
2. Vecekrugo kopa ir aukščiausia vieta – 67,2 m. Mes ten buvome naktį, bet eilę kartų lankiausi dar šiemet. Puikus vaizdas į visas puses. Užlipti gali būti iššūkis, bet verta jūsų laiko ir pastangų. Visai netoli yra Bulvikio ragas, kuriame yra medinis, bet patogus gultas prie pat Kuršių marių. Pailsėsit ir apmąstysit viską ramiai! 😉
3. Alksnynės gynybinis kompleksas. Tikrai įdomus lankytinas objektas su platformų, baterijų, įtvirtinimų aprašais. Galima užeiti ir į vidų. Vitas rado negyvą lapę, tai ne visada rasit, ko tikėjotės.
4. Meškos galva. Apžvalgos aikštelė į atsiveriantį kraštovaizdį. Vienoje pusėje marios, o kitoje Baltija. Esant geram saulės apšvietimui bus pasakiškas vaizdas! Visai prie pagrindinio kelio yra ir stovėjimo aikštelė, tad nesunkiai privažiuosit. Informaciniuose stenduose gausite turinio apie paukščius ir kaip mes pamatysit bent vieną. Mums pasitaikė Paaukštvanagis.
5. Parnidžio pažintinis takas ir Mirties slėnis. Trumpai ir aiškiai – smėlio spalvos karalystė visai šalia Grobšto gamtinio rezervato. Į jį nepateksit, saugo tvora ir gerai. Tik iš oro pamatytumėme saugomą Marių Mergelio atodangą, kuri tikriausiai yra viena gražiausių vietų, jei ne pačiausia visoje Kuršių Nerijoje.
6. Paskutinė vietos šalia Preilos. Preilos kalnas ir Menininkų kopa. Pamenu esu laimėjęs bėgimo batelius už geriausią nuotrauką bėgant į Menininkų kopą. Tai palieku tokį aprašymą šiai beprotiškai gražiai vietai.
Kito žygio nuotraukos, nes ėjome jau tamsoje 
Žinot, koks man asmeniškai yra įdomiausias žygiavimo ilgą atstumą momentas? Susitarimas su organizmu. Pirminis spendimas, kad eisi ir nueisi. Viso žygio metu nei sekundės neatsirandanti mintis – ar galėčiau sustoti. Nebūta! Automato ėjimo režimas, kai jau žygis perlipa 85-90 km, eini ir mintyse galvoji kokius nors asmeninius pasakojimus. Arba kaip Vitas minėjo: jei netyčia atsiranda abejonė, gali išsikelti klausimą. Ar sustočiau, jei būtų krizinė situacija ir kiltų pavojus šeimai. Pasijuoki ir varai. Tu išėjai, kad finišuotum! 😉
Paskutinis patarimas žygiuojant tokį atstumą yra susidėlioti į etapus. Labai padeda, jei esat linkę galvoti „kiek čia nuėjau, „kiek dar liko”, „ką čia aš bandau įrodyti”. Kai trasa sudėliota kas kažkiek kilometrų yra žymiai maloniau skaičiuoti (punktuose pasidarant ritualus ir einant toliau).
Baigiant šį ilgiausio savo žygio aprašymą, iškyla mintis – buvau mėgstamiausioj vietoj Lietuvoje ir mėgavausi patyrimu. Įgyvendinau dar vieną mažą gyvenimo nuotykį – nuėjau 125 km be nakvynės per 28 valandas, prisikvėpavau gaivaus oro ir uždariau 2022 m. norima nata. Tai tikrai nebuvo sunkiausias gyvenimo žygis, nors tai siejasi su kylančiu pasiruošimu. Tada palieku sau klausimą: o kas toliau kitais metais? Tegu atsakymu lieka 77 kilometro šypsenos nuotraukoje.
2 Comments
Labai informatyvus aprašymas, tiek apie konkretų žygį, tiek besiruošiantiems į tokį! Labai svarbūs ir iš patirties patarimai, kuriuos verta (reikia) paskaityti prieš ilgą žygį.
Asmeniškai man dvigubai maloniau skaityti ir grįžti prisiminimais į tas vietas, prisiminti kaip jaučiausi vienoje ar kitoje atkarpoje.
Dėkui!
Reiškia įvyko patyrimas 🙂