#LaimėsKilometrai: žygeivystė ir bekėlės bėgimai

Esu įsitikinęs, kad žmogus turi turėti džiuginantį hobį, kad ir koks nurautas ar labai ramus jis būtų. Ką jūs manote apie tai?

2020 m. davė šoką dėl koronos, bet tuo pačiu laiko atradimams. Tai paskatino intensyvinti žygius ir atrasti bėgimą. Laikas, kai nežinojau, kiek daug galiu nuveikti su kūnu ir vidine jėga-mintimi. Susidaryti vaizdui pateikiu judėjimo link laimės kilometrų santrauką:

Pati pradžia buvo plento maratonai, kurių savo sąskaitoje turiu 5. Pirmasis buvo kažkoks nesusipratimas. Treneris Mindaugas paklausė: ar nori bėgti maratoną? Buvo likęs mėnuo, o iki tol daugiausiai buvau nubėgęs kokius 23 km. Sakau, pirmyn, padarom! Ko nežinojau? Pirmasis maratonas buvo baisoka patirtis: bėgau 4 val. 24 minutes, saulė kepino 30 laipsnių, o pats buvau akivaizdžiai nepasiruošęs. Niekada nepamiršiu 26 kilometro: galvoje sukosi vienintelė mintis, tik finišuot ir daugiau niekada nebėgsiu tokios nesąmonės. Prabėgo pažįstama bėgikė, tuo tarpu bandžiau apsimesti, kad man viskas normaliai. Nebuvo. Spėkit, kaip baigės. Baigiau tą distanciją kažkaip su pagalbos ranka iš šalies – vyrukas, 40 km pasakęs: baigiam kartu. Buvau jau be galo dėkingas. Atrodė, kad jėgų nebėra, bet užteko geros intencijos. Po kokios savaitės nusprendžiau, kad bėgsiu, tik privalau pasiruošti labiau. Rezultatai atėjo ir džiugino. Antrasis maratonas – 33 minutėmis greitesnis. Šiandien geriausias mano laikas yra 3:14:23. Bėda tame, kad plentas nebėra įdomus, man visada norėjosi būti arčiau nuotykio, gamtos ir minties auginimo. Tai peršokim į geriausias mano patirtis:

ŽYGIAI:

Tie patys 2020 m. Po pirmojo maratono prabėgo vos mėnuo ir liepos 8 d. išėjau į savo 1-ą 100 km žygį. Ėjau vienas, nes man reikėjo savito patyrimo. Trasa buvo neįtikėtinai gera. Aplink kalvotąjį Vilnių, turiu atskirą įrašą jam. Šiai dienai jau turiu 9-is 100+ km žygius. Vis bandydamas save nustebint. Ką dar galiu? Negalvokit, kad čia ir baigiau sau kelti tikslus.

2022 gruodžio 30 d. buvo dar vienas netradicinis bandymas. Su bičiuliu Vitu įveikėm 125 km Kuršių smėlynuose per 28 val. 10 minučių. Šis žygis nebuvo sunkus, nes labai teisingai pasirinkau žygio partnerį ir sudėliojau savo mintis. Mūsų tempas sutapo, fiziškai buvome pasiruošę gerai ir į pasiruošimą žiūrėjome atsakingai. Mintys buvo švarios. Visą žygį kaip robotas kartojau (arba kaip beprotis), šiąnakt aš suvalgysiu šitą iššūkį ir nuvesiu draugą paskui. Ryte Juodkrantėje nusipirkę kavos tiesiog atsikeitėm keliomis frazėmis ir pajuokavome: liko vargani 18km. Jau tada triumfavau. Prisimenu, kai sėdėjau po finišo kelte į Klaipėdą ir bandžiau dainuoti, o mintyse jau buvo vasara ir tikras gyvenimo žygis. Mano mintyse buvo 170 km nuotykis.

Štai šis! 2023 birželio 22-23 dienomis sutriuškinome su Rindi Riuška ir Nemofilistu (abu rasit insta) 171 km per 47 valandas žygiavimo Ventspilis-Papė pajūriu. Tai buvo nuostabi kelionė nuo pasiruošimo pradžios sausį (idėjos) iki žygio pabaigos. Mėgavausi ir tuo pačiu didžiavausi, kaip galima užaugti, jei tikrai įdedi pastangų. Pirmiausia, tu užaugi ramioje galvoje, kai tu skatini kūną lipti per neįsivaizduojamas ribas. Šiandien net sunku pasakyti, kur jos gali būti. Eiti man tapo tokiu paprastu veiksmu, kaip kvėpuoti. Eini ir eini.

TRAIL BĖGIMAI:

2021 spalio 16 d. pirmasis bandymas bėgti Kuršių nerijos trail varžybose. 50 km įveikta iš planuotų 70. Mane nužudė nepatirtis ir žudantis paplūdimys. Baisiai nusivyliau savimi, tai buvo nemalonus DNF. Pradžioje, pagalvojau, kad tie trailai ne man. Turėjo praeiti dvi savaitės, kad nuspręsčiau kitais metais imti revanšą. Negaliu taip palikti. Ne apie mane.

2022 spalio 15 d. atkeršijau tam pačiam bėgimui ir įveikiau 70 km TKN. Papildomas in your face buvo siunčiama bičiuliui, treneriui Mindaugui Šatkui. Jis žino už ką 😉 Pamenu kilometrą iki finišo ir tą jausmą viduje: aš tai padarysiu, aš tai padarysiu. Nauja jėga kojose paspartino mano tempą ir greit pamačiau bičiulius likus 300 m iki finišo. Jie mane palydėjo į nuostabų finišą. Įrodžiau sau, kad galiu per 7 val. 49 min. Buvo sunkoka, bet žymiai lengviau, nes tą kartą buvau tikras: nesvarbu, kas nutiko, mano kojos kirs finišą. Supratai, organizme? Paskui tikrai duosiu poilsio ir vitaminų! Taip, tariuosi su juo.

2023 birželio 10 d. atėjo laikas žymiai rimtesniam iššūkiui. Kernavė-Vilnius bekelės bėgimui su 1800 pakilimu. Mano nuostabai buvo žymiai lengviau nei TKN ir ganėtinai užtikrintai parbėgau. Augu! Galvoje! Kernavėje bėgau nustatytu tempu ir net nemaniau jo keisti. Iki 40 kilometro bėgau kaip per treniruotę, iki 60 su normalia energija ir tik paskutinių 20 km kalvos davė stimulo kovai. Užtat, koks fainas jausmas, kai kopi įsikipdamas į šaknis ir viršuje atsiveria atodanga. Pergalės jausmas ir atgaiva akims!

Aš esu gamtos ir miškų žygeivis, bet labai mėgstu pabėgioti. Taip ir mėtausi tarp dviejų veiklų. Ką daryti, kai maksimaliai mėgaujuosi abiem. Tai dabar įveikęs savo gyvenimo žygį, pradedu su baime galvoti apie pavasarį, kai bandysiu siekti (ne)įmanomo trail bėgimo trasoje. Baisu, bet kažkaip lydi mintis „Man pavyks”.

Tėvai paklausė užvakar: o kam tu tiek bėgi? Iš namų? (bandydami pajuokauti). Seniai nebuvo klausę. Aš išbėgu pailsėti ir įkvėpti. Pasigaminu sau reikiamos energijos ir grįžtu gyvesnis ir užtikrintesnis ne tik savo bėgimu, bet ir savo gyvenimu.