Tai sakot, Lietuva – lygumų kraštas?
Pirmiausia, kodėl norėjau eiti 100 km. Kam tiek daug? Buvo net keletas įvykių, per kuriuos atėjau iki savo paties susiorganizuoto 100 aplink Vilniaus miestą.
Iš esmės 2019 m. nuėjau pirmus 65 km ir tai man buvo ypatingai gera patirtis, kuri neatėmė daug energijos. Žygiai man visada labai patiko, esu rašęs apie pasivaikščiojimų galią savo galvai. Reflekcija. Tuo metu, kiti žmonės ėjo po šimtą ir man taip įdomiai atrodė tas žygiavimas tiek dieną, tiek naktį. Čiut ne parą. Pradėjo kirbėti mintis, kaži, o kaip pats? ar nueičiau? Gana ilgai užtruko, kol pats tai padariau.
Antroji situacija, ar reiktų sakyti žmogus. Naktinis žygis Pabradės apylinkėse šį sausį. Mūsų grupę iki tam tikrų vietų vedė žygio vadovo draugas, kurį jis praminė miško žmogumi. Ar gamtos. Jis mus palydėjęs tiesiog išėjo į naktį. Kaip jis sakė: einu pasivaikščioti. Tuo metu žiauriai lijo. Pabradė buvo lietaus žygis, visą naktį daugiau ar mažiau, kibirinis lietus ar krapnojimas. Man tas bičiukas padarė įspūdį, vienas išvaro ir vaikšto su savo apmąstymais. Vėl atėjo mintis, kaip man pasidaryti tokį žygį sau.
Juolab nuo to paties sausio mėnesio labai stipriai pakeičiau savo gyvenseną. Pradėjau lankyti funkcines treniruotes Šešios Trim bendruomenėje, Tai laikau vienu iš 2020 m. atradimų. Reguliuoju mitybą, po truputį alkoholis dingsta iš mano valgiaraščio. Ne kaip tikslas, o kaip nereikalingas dėmuo. Tiesiog nesinori. Nors nesakau, kad amen, tik man labai gerai be šio įpročio. Rezultatas – minus 12 kg, geresnė savijauta ir naujų gyvenimo iššūkių išsikėlimas bei mokėjimas jais pasidžiaugti. Kartais man atrodo, kad tiek žmonių nebemoka atrasti džiaugsmą mažesniuose dalykuose. Mažai gali būti labai daug. Vadinu tai mažieji gyvenimo iššūkiai.
Viskas prasidėjo gana improvizuotai. Nusistačiau vieną dieną, kad per liepos mėnesį turiu nueiti savo 100 km, ar kur organizuoja kiti, ar pats. Paminėjau porai draugų, ir pasiūliau prisijungti. Faktas, kad buvau nusprendęs eiti ir vienas, nes datą jau dėjau ant stalo. Man tai net jaudino. Nauja patirtis artėjo. Labai džiugu, kad pirmiesiems 29 km prisijungė mano draugas Marijus. Buvo nušauti keli zuikiai – atidaviau knygą ir turėjom labai gerą, ilgą pokalbį apie visokias temas. Žygiui tai suteikė ypatingo lengvumo. Nos žygiavome ganėtinai aukštyn ir žemyn režimu nuo Stalo kalno pro Belmontą, Pučkorių atodangą iki Liepkalnio, kalbėjomės ir vadinu tai gėriu sutikti gerą pašnekovą po ilgesnio nesimatymo ir mėgautis bendravimu.
Viena iš aktualių temų mūsų pokalbyje buvo apie struktūrą savo dienose ir gebėjimą sumažinti nesėkmės tikimybę iki minimumo. Tai labai svarbu ir ruošiantis tokiam žygiui. Energijos išlaikymas maistu, vandens poreikis, kojų priežiūra, geri batai, psichologija, kūno paruošimas, kolos faktorius [kokia ji amazing žygio partnerė], žygio dienos orų stebėjimas. Būtent netikėtas stiprus lietus buvo vienas iš sunkumų. Per 5 km Naujininkų pievose praradau net keturias kojinių poras.
Tuo pagrindu remdamasis, buvau tikras, kad įveiksiu tuos kilometrus. Žinoma, tas minimumas kartais kerta stipriai. Prisimenu paskutinius 14 km, kurie buvo tokie išgyvenimo. 86-91 km buvo konkreti nesąmonė, pradėjau aiškinti savo kojoms, kad mes tiek daug nuėjom, turim toliau krutintis, taip sunkiai buvo. Pasikeičiau kojines ir jau pamačiau 4 smagąsias pūsles, pradėjau jausti kojų raumenų ir pėdų nuovargį. Tačiau 92 km įvyko lūžis, kai pradėjau spurtuoti. Jaučiu atrodžiau taip juokingai praeiviams ar automobilių vairuotojams. Mano spurtas buvo toks pingviniuko šokis. Stengiausi judėti tiek greitai, kiek leido kojos, bet tai tikrai nebuvo greitumas. Gera to dalis, kad tai tik motyvavo mane. Tokioms akimirkom visada galvoje ištaukiu kozirį – o jei reiktų dabar dėl kokio šeimos nario nueiti, nubėgti kažkur irgi pasiduotum? Na ir let’s PIRMYN įsijungia.
Apie trasą. Ją ypatingai daug nesidomėjau – susiradau mobilų žemėlapį, kuriuo galėčiau sekti [ypatingai svarbu dėl nakties], pasižiūrėjau rajonus pro kuriuos eisiu, bet atradimo ir vietų džiaugsmą pasilikau pačiam žygiui. Tai akimirkai. Kai eini ir žiūri WOW, o tada domiesi, kas tai per vieta.
Pačios trasos paruošimą vertinu labai gerai. Ji visokia: labai kalvota, žalia, kintanti ir gana patogiai suvaikštoma. Svarbiausia akcentas – puikus sužymėjimas labai tankiai. Naudoti net trys skirtingi žymėjimai. Tai leido gana lengvai orientuotis ir net naktį ramiai žygiuoti. Komanda pasistengė! Antras akcentas – trasa labai gerai sudaryta, siūlant įveikinėti skirtingas vietas nuo 9 iki 14 km. Tai jau gali tapti skirtingų savaitgalių pramogomis. Miestiečiams ir miesto svečiams sukurta naujas aktyvus užsiėmimas ir svarbiausia labai sveikas. Žygiuoti aplink ar Vilniuje dar niekada nebuvo taip lengva. Viskas už tave padaryta.
Gariūnų regykla
Juokas. Trasą įveikinėjau pagal bėgimo įveiktą žemėlapį. Jau story dėjau, bet tikrai neįsivaizduoju, kaip jis tokią trail trasą įveikė. Neįmanoma. Ypatingai pirmis 42, o ir vėliau pasitaikė, kalvų maišalynė, nepatogūs nusileidimai vietomis, kai kur ištisai aukštyn žemyn trasos dalys. Klausė draugai, ar lengviau gal bėgti būtų. Stipriai įsitikinęs, kad ne. Ten nurauta trasa.
Rokantiškių piliavietė 
Pučkoriai 
Regykla prie Balso ežero
Jei kalbėti apie atskirus trasus etapus. Tai juos rasit Vilnius 100 km internetiniame puslapyje, kur ir programėlei [pvz. Strava pritaikytas žemėlapis]. Pradžia nuo Stalo kalno, pro Belmontą, Pučkorius [žaliausia dalis], Liepkalnis, iki Aukštųjų Panerių – nepasiruošus gerai, gali tapti sunkiausia dalimi, nes tikrai nemažai pakilimų ir nusileidimų. Mano atveju, palijus, ne tik pakilimas, bet ir status nusileidimas sudarydavo problemų. Vėliau einant pro Gariūnus sutinki stačiausią įkalnę, Gariūnų regyklai pamatyti. Vaizdas vertas pastangų kopiant. Tik momentas, kad staigiai nusileidi ir atsisuki oh fuck, negi čia lipti reiks. Ačiū Dievui, kaip tik monster energetinio turėjau. Vėliau toks miesto etapas – pro vakarinį aplinkelį, Karoliškes iki Verkių regioninio parko. Būtent ten, vyko mano naktinis žygiavimas Žaliuoju taku [kurio per daug nemačiau], šalia Balsio ežero. Naktinio žygio momentas buvo paryčiai, kai užsidėjęs rūkas sukūrė magiją parke. Tada stovėjau šalia Balsio ežero regyklos ir galvojau: buvo verta žygiuoti naktį. Finalinis etapas išėjus iš Verkių, buvo mano pakeistas, grįžtant pro Baltupius ir Žirmūnuose finišuojant. Realiai trasa yra koks 110 km, man to nereikėjo, buvau jau stipriai pavargęs, tai paskambinau draugui ir informavau apie 100 km liniją bei pusryčių norą.
Žygis naktyje. Labai keistas, gal todėl, kad žygiuoju pirmą kartą vienas tokiu metu. Keli momentai: visiška ramybė, tamsa, nejaukumas kartais [turėjau peilį, jei ką], atradimai paryčiais. Buvo ne tik miškas, buvo naktinio miesto, bet kažkaip gana ramiai ėjau. Lyg žinojau, kad gyvūnai nepuola be priežasties, tik keletą nemalonių žmonių sutikau švenčiančių šalia Neries. O ryte prašvytus toks pergalės jausmas – malonus dienos pasitikimas, rūko stebėjimas, žmonių judėjimo pradžia, paukščių pakilimas ir giedojimas [nors naktį visiškai tylus miškas buvo]. Pats gražiausias momentas buvo regykloje prie Balsio ežero. Lieka apie 12 km, o prieš tave atsiveria gamta. Bundanti.
Finišavus toks dvejopas jausmas, lyg ir atrodo, kad labai daug jėgų pareikalauja toks žygis, bet viduje gera įveikus dar vieną mažąjį gyvenimo nuotykį. Man to reikėjo. Įkvėpiau motyvacijos. Tokie išsikelti dalykai ir įveikti, kaip ir gyvenime, reikalauja nemažai pastangų, bet užtikrintas ėjimas link to atveda link norimo rezultato. Kaip žmona paminėjo: atrodo, kad tau nėra nieko neįmanomo. O draugas: tai koks kitas nuotykis laukia? Matysim, bet visus juos galima nugalėti.
