Jurbarkas labiausiai man asocijuojasi su ta senąja (sakyčiau legendine ir jau greit remontuojama) autobusų stotimi, kurią vis pravažiuodavau nuo pirmo kurso važiuodamas į Kauną iš Šilutės. Galvodavau, kodėl čia jie nesitvarko bei visą vaikystę buvau įsitikinęs, kad šis miestas didesnis už Šilutę.
Šio įrašo tikslas yra pažiūrėti, ar Jurbarkas ir jo rajonas yra visai nieko, o ne tik nuobodus rajoniukas iš kurio išvažiuoja vis žmonės (2001 m. – 13797, 2020 m. – 9720). Visgi tai istorinė Karšuvos žemė. Leiskimės po ją! Turi būti įdomybių. Tai aišku!
Pirmas žingsnis. Jurbarko rajono ribų apžiūra. Seredžius, Veliuona, Raudonė, Skirsnemunė, Eržvilkas, Jurbarkas, Smalininkai, Viešvilė.
Prisipažinkit, kiek iš jūsų žinokit Jurbarko r. ribas. 0,0001 procento, ha. Šiame pasakojime kartais kiek nusuksiu nuo Nemuno kelio (141), kad keletą įdomesnių objektų pririnkčiau.
- Iš visur prieinamas/privažiuojamas Seredžius. Vienas tų piliakalnių Lietuvoje, kurį kiekvienas turi aplankyti. Labai paranku, kad gali pasirinkti pats, kaip norėsi su juo susipažinti – įveikdamas 347 (nors buvo tiek) laiptelius ar privažiuoti su automobiliu nuo bažnyčios. Itin aktualu specialių poreikių žmonėms ir labai gerai, kad tai jiems įgyvendinima misija.
Pamenu, kad su tuo susijusi ir mano įsimintiniausia kelionė kelionės vadovo rolėje. Buvo labai kitokia kelionė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, neįprastai gidui, turėjau vairuoti mikroautobusiuką. Antra, vežiausi kartu grupelę žmonių, kurie kelionės metu (kas 2-ą dieną) turėjo dializes, o tarpe to pažintinį turinį. Pajudėję iš Vilniaus, per kelias dienas pasiekėm Klaipėdą, o geriausia buvo matyti džiaugsmingas emocijas.
Ant šio kalno kaip tik aptarinėjom Romos kunigaikščio Palemono ir jo grupės atvykimą ir jo palaidojimo aplinkybes čia. Linksmos legendos spraskaidrinančios kelią!
Dar vienas, mano manymu, įspūdingas objektas yra neorenesansinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ne visą laiką ji buvo mūrinė. 1634 m. statyba per maždaug 150 metų supuvo su gera priežiūra ir 1821 m. reikėjo statyti naują. Dar ne šią.
Truputis smulkių faktelių apie bažnyčios gyvenimo niuansus. Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega 1635 m. bažnyčiai dovanojo Stačiūnų kaimą, klebonui skyrė 200 auksinų metinę pašalpą, įpareigojo jį išlaikyti mokytoją (už šitą didelė pagarba) ir rūpintis giedojimu (iki šiol kiekvienam kaimelį turim po giedorių). Leiskite pajuokauti, net tada, jei esate praktikuojantis katalikas.
Patriotinė detalė. Seredžiaus vikaras Juozapas Rozga 1863 m. iš sakyklos perskaitė sukilėlių atsišaukimą. Už tai jis 10–čiai metų buvo išsiųstas į katorgą.
Galiausiai, po potvynių ir gaisrų, XIX a. gimė idėja statyti mūrinę bažnyčiukę, bet keičiantis bažnyčios prievaizdui klebonui užsitęsė iki 1913 m. Šiandien važiuodami link Seredžiaus iš tolo matome stačiakampio plano, dvibokštę, su penkiasiene apside Piotro Serbinovičiaus projektuotą bažnyčią.
Stotelė nr. 2 yra Belvederio dvaras. Lipam prie jo! Galima ir nuvažiuoti, bet juk smagiau pakilti!
Sutikau garbingo amžiaus žmonių porą, prisistačiųsių užaugusių netoliese. Paaiškėjo, kad atvyko pasižiūrėti, kas vyksta šiame dvare šiandien. Jie man nurodė „tik nepamirškit miškelyje susirasti koplytėlę”. Dar pridėjo, kad apeičiau už jos ir bus užrakinas mauzoliejus, kur sovietmečiu viskas buvo išvogta. Klasikinis sovietmetis!
Nueinu. O ten neogotikinė raudonos plytos mūro grožybė. Ar klystu? Ant fasado pasitinka Burbų giminės herbas, o rūsyje tikrai matosi, kad pasidarbuota jau senokai. Man visada iškyla mintis, kokia vidine kultūra pasižymi tokie žmonės, kur vagia iš kapų.
Sugrįžus prie pagrindinių rūmų pastato, prajuokino žmogelyzas-statybioras, iškišęs veiduką pro vieną iš langų. Šiuo metu dvaras turi besitvarkantį šeimininką Valdą Malinauską ir tikėtina tai taps dar viena erdve Panemunių kelyje, kur bus malonu užsukti ekskursijai, o gal ir pavalgyti, ar net daugiau. 2020 m. jau buvo galimybė užeiti į vidų.
Dar pasirodo ir į vidų patekti įmanoma. Rindi Riuška iš instagramo platybių buvo užėjęs, tik kai pats buvau, dar nebuvo tokios prabangos 🙂
3. Tuomet siūlau nusukti nuo šio žalio kelio iki Juodaičių. Taip, reiks imti žvyro kelio, bet verta. Vienoje iš stotelių čiupsit vieną perliuką. Ten stovi Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Pirmojo Pasaulinio karo metu neoklasicitinių maldos namų vietoje dar stovėjo medinė lentų bažnyčia. Tarpkukariu atsirado galimybė kryžminio plano, su masyviu fasado bokštu ir bokšteliu ant kryžmos. Ką manot? Suktumėt?
4. Veliuona ir jos akcentai: piliakalniai, medinis klasicizmas, kunigaikštis Gediminas.
Sakoma, kad Veliuonos miestelis iškilo iš galingų Lietuvos gynybinių kompleksų priešpilių, šalia Nemuno prekybinio vandens kelio ir ypatinga svarba kovose su kryžiuočiais XIII a.
Kada galėjo iškilti pirmoji pilis? Labai skirtingai to laiko tyrinėtojai teigia. Rasime 1245, 1251 ar net vėlyvus 1291 m. Žinoma, kad pilį juosė 4 m gylio perkasa, ji stovėjo ant 32 stačiašlaičio nupjauto kūgio pavidalo Pilies kalno
Tikriausiai ne visi įsivaizduojame įvažiuodami ar kopdami akmenimis grįstu keliu, kuris čia kuris iš tų kalnų yra Gedimino kapo/Pilies kalnai. Šioje vietoje man labai patinka mokslininkų schemos. Tai pateikiu vieną iš tokių.
Aktyviausias pilies veikimo pagal funkciją laikas buvo 1348-1367 m. Kryžiuočiukai įsisiautėjo ir net porą kartų buvo užėmę pilį, kol galiausiai privertė gynėjus patiems sudeginti gynybinį įtvirtinimą. Svarbiu faktoriumi tam buvo 1362 m. Kauno pilies sugriovimas (nuo tada ir žinom apie Kauno pilies egzistavimą). Iš tų ordino pasiuntinių-žvalgų aprašymų, kokio dydžio, išmatavimų yra pilis, kurią priešas ruošėsi sugriauti.
Veliuonos įtvirtinimų planas
(VAA. F.5, b.2079, l.94)
Laiptai į pilies kalną
Įdomiausias ir gražiausias buvusio gynybinio komplekso objektas yra medinio klasicizmo pavyzdys. XIX a. pradžioje čia buvo pastatyta klasicistinės architektūros paminklas. Nors pati dvarvietė žinoma nuo XVI a., kai Žygimantas Augustas užrašė jį… kam, kam…Barborai Radvilaitei. Po jos mirties atiteko kunigaikščio mamai Bono Sforcai. Pats pastatas buvo funduotas Zalesnių giminės. Po I Pasaulinio karo čia veikė pradinė mokykla, 1948-1978 m. vidurinė mokykla, o dabar vieta pasigrožėti.
Nepamirškit apsižvalgyti aplinkoje. Augmenija yra tikrai ypatinga. Iš kitų kraštų atvežti medžiai puošia parką – juodosios ir veimutinės pušys, didžioji tuopa, glaustašakis ąžuolas, sidabrinė liepa, europinis maumedis, du reti gelsvažiedžiai tulpmedžiai.
5. O, Raudone, kaip svečiuos gražu! Kas kartą gerą ir gražu užsukti paganyti akis iš bokšto, nusipirkti ledą iš vietinio kioskelio ir pasivaikščioti medžių alėjomis.
Šį kartą radau ir senąjį malūną. Pagaliau sutvarkė apžiūrai. Pora eurų ir tu viduje. Tėvukas pasakoja, sūnus „išmuša” bilietus. Labai gerai! Artima, gal todėl, kad pats sūnų turiu? Ha. Einam vidun.
Trumpas istorinis kampelis: neogotikinis malūnas pastatytas XIX a. II p. kaip oficina su ūkinės paskirties patalpomis, 1924 m. pritaikytas malūnui, 1938-1939 m. papildytas malūno įranga, dar 1923 m. tame pačiame pastate buvo įrengta milo vėlykla, bravoras, vėliau – lentpjūvė.
Gatvės piešinys ant bendruomenės pastato
6. Nusukti toliau nuo pagrindinio panemunių kelio siūlau ne tik dėl bažnyčios. Ok, ok, dar gausit žvyro papildomai. Plautis mašiną reiks, bet kelias net labai geras, beveik be duobelių. Objektas – Generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietė-bunkeris.
Iki Šimkaičių miško nuves geras kelias (žvyras), bet beveik iki vietos. Nebent kaip man, kelią užstos miškininkai, vežantys medieną. Vis tik man net labiau patiko, pasistatyti automobilį ir 1,4 km paėjėti. Nuorodos nuo kelio net likus 10 km labai aiškios. Vadovaukitės jomis, nes google maps gali nuvesti biški kitaip. Mane bandė klaidint. Bendrai partizanų vietos labai gerai sutvarkytos ir lengvai prieinamos visoje Lietuvoje.
Nuo 2009 m. turime pripažinę Joną Žemaitį faktiniu prezidento pareigas ėjusiu asmeniu partizaninio karo metu. Tai priežastis, kodėl tai nr. 1 priežastis aplankyti tokią vietą.
Istorinis kontekstas. 1951 m. buvo įkurtas Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto bynkeris ir partizanų vyriausioji vadavietė. Generolas 1951-1953 m. čia slėpėsi, dirbo, vadovavo Lietuvos partizanų sąjūdžiui. Išdavus vadavietę, generolas J. Žemaitis šiame bunkeryje buvo paimtas gyvas (panaudojus migdančiąsias dujas), išvežtas tardymui į Maskvą. Vėliau, 1954 m. lapkričio 26 d. Butyrkų kalėjme jam įvykdytas mirties nuosprendis.
Pirmasis bunkerio atstatymas įvyko 1995 m. Ilgus metus jį prižiūrėjo už 11 kilometrų nuo jo gyvenantis buvęs partizanų ryšininkas Antanas Puišys. Bunkeris lengvai atveriamas, nustūmus ant bėgelių uždėtą skardą. Tik pats įėjimas kiek siaurokas, tai jei norėsit lysti vidun – atvažiuokit su ne pirmos jaunystės drabužiais. Žinoma, apačioje jaučiama drėgmė, bet partizanų istorijos pojūtis nenuginčijamas. Juk jie turėjo slėptis ir nežinojo, kaip dažnam baisiai baigsis gyvenimas.
Panemunių regioninio parko direkcija tikrai turi įdomią ir interaktyvią ekspozicinę erdvę. Pirmiausia, ji labai ryški. Tik atvykus, pasitiko specialistė ir nuvedė į pažinimo kambarį. Taip pavadinau! O ten viskas apie gyvenimą prie Nemuno, net istorinio laivo-vytinės nuolaužos atgabentos. Mažiesiems bus ką veikti, spaudinėjant atsakymus ir bandant išspręsti, ką vienas ar kitas žvejų gyvenimo terminas reiškia. Vyresniems interesantams padės darbuotojai, stebi ir pakomentuoja, jei yra poreikis. Trumpas 30 minučių apsilankymas paliko gerą įspūdį. Galbūt tik apsilankymas tualete nebuvo toks sėkmingas, „kvapų jūra” kuteno nosį.
O dabar tiesiai į Juro ir Barkaus rezidenciją – Jurbarką. Ką čia aplankiau?
- Dvibokštė Švč. Trejybės bažnyčia (1907). Raudonas plytų mūras, negotika lygu žavesys. Iškart norisi pakilti į vieną iš bokštų, iš viršaus atsivertų geriausias vaizdas į gyvenvietę. Tik kažin, ar kažkas iš ten matos, atrodo uždara. Gaila, kad covido metu visos bažnyčios uždarytos iki pamaldų. Nebeužeisi taip paprastai. Nesu tikras, ar galiu Jurbarką vadinti miestu. Nors jei Panemunė (194 gyv.) prie Pagėgių yra mažiausias Lietuvos miestas. Tai galiu! Ar ši bažnyčia ir yra šio nedidelio miesto simbolis? Ar greta stūksanti Kauno gatvėje, slepianti žydų istorijas, gatvės piešinius, žiobrių kepimo tradiciją ir senuosius gyventojus.
- Dvaro parką ir muziejų. Ant kairiojo Mituvos kranto kunigaikštis Vasilčikovas statės stilingus rūmus ir aptvėrė raudonų plytų tvora, kurios griuvėsius ir šiandien rasim. O koks parkas! Čia auga klevai, liepos, beržai, ąžuolai ir skroblai, europiniai maumedžiai, o seniesiems rūmams įsivaizduoti sutvarkytos buvusios kolonos. Šalia jų, oficizose įkurtas TIC’as ir muziejus. Gero epizodo būta jau įėjus į muziejų. Ekspozicijos sutvarkytos, gražios, ES davė savo paramą ir šiandien galima susipažinti su šiomis temom.
• Jurbarko dvaras ir miestas XIX a. pab.–XX a. pr.
• Lietuvių ir kryžiuočių kovos Panemunės medinėse pilyse.
• Jurgis Baltrušaitis – poetas, vertėjas, diplomatas.
Visgi geriausia dalis apsilankyme muziejuje buvo pokalbis su darbuotoja.
– Sveiki, pirmą kartą pas jus lankausi.
– Laba diena, na tai viską matote, užlipsite aukštyn, užeisit į kambarius.
– (užsiminiau, kad esu istorijos mokytojas). Kur geriausia pradėti?
– Tai viską žinot, eikit nuo čia (turima omenyje pirmo aukšto), vėliau pakilkite į antrąjį aukštą.
Viduje garsiai juokiausi, nu tikrai ne viską žinau. Užtenka pasaulyje visažinių gi. Nors negaliu sakyti, moteriškaitė buvo labai maloni bendraudama. Tik kiek trūskta lankytojų aptarnavimo įgūdžių. Baigusi pokalbį, nuėjo į lauką ant suoliuko ir tęsė pokalbį su kolega. Ai, gal ir gerai, apsižiūrėjau, kaip pats norėjau 🙂
Biblioteka. Čia mane pasitiko bičiulis iš instagramo – fotografas Juodabarzdis Lukas. Bekalbant buvo proga susipažinti su įdomia paroda, kalbančia apie indėnų gyvenimą ir iš vietos kavinės prigriebti braškinį kokteilį. Jam suvartoti geriausia vieta – žaliasis bibliotekos kiemelis!
Kelionę Jurbarke užbaigiau su mintimi, kad ne tik automobiliu norisi šį kraštą tyrinėti, bet ir į žygį išsirengti. Mano kojos laukia naujų iššūkių. Esu apsižiūrėjęs vietinius karjerus, dviračių turizmo trasą, lieka tik išsiengti nuotykiui!
